Kas klauso šitų Mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. (Evangelija pagal Matą 7, 24–25)
1976 metų liepos 28 dieną Tangshano vietovėje, Kinijoje, pagal aukų skaičių didžiausias dvidešimtojo amžiaus žemės drebėjimas pražudė 240 000 žmonių. Daugelis iš jų buvo kaimiečiai, gyvenę varganose trobelėse ant silpnų pamatų. Tą patį galima pasakyti apie galingą, 8,6 balo pagal Richterio skalę, žemės drebėjimą, kuris 1920 metų gruodžio 16 dieną nusinešė 200000 gyvybių. Tas pats braižas visame pasaulyje. Kad ir kur tai įvyktų – šiaurės Peru, Centrinėje Amerikoje ar pietų Turkijoje, – jeigu pastatas prastas, nuostolis bus didžiausias. Silpni pastatai neatlaiko žemės drebėjimų.
Tas pats principas tinka ir mūsų dvasiniame gyvenime. Kol viskas klostosi gerai, kai kurie žmonės visiškai gerai jaučiasi. Gerais laikais jie, atrodo, klesti, bet vos tik užklumpa sunkumų audra, jų gyvenimas sugriūva. Kodėl? Mat jų dvasinė patirtis remiasi į silpną jų pačių žmogiškų gebėjimų pamatą. Kol jie pajėgia susidoroti su savo problemomis – viskas gerai. Tačiau, kai problemos pranoksta jų vidines jėgas, šie žmonės suklumpa. Neturėdami tvirto pamato, jie negali atlaikyti gyvenimo seisminių sukrėtimų.
Dievas suteikia tvirtą pamatą – Savo Žodį. Mąstydami apie Šventojo Rašto tiesas, mes tampame brandžiais krikščionimis. Dievo Žodis suteikia mūsų tikėjimui jėgos ir stabilumo. Jis įgalina mus atsilaikyti ir siaučiant nuožmiausioms gyvenimo audroms. Jis palaiko mus, kai viskas aplinkui griūva. Elena Vait tai išsakė tokiais žodžiais: „Valgydami ir gerdami mes pastipriname savo kūną. Tai tinka ir dvasiniam gyvenimui: tai, apie ką mąstome, suteikia mūsų dvasinei prigimčiai moralinę paramą ir stiprybę“ (Kelias pas Kristų, p.83). Užpildykite savo protą Dievo Žodžiu. Atverkite savo širdį Jo Dvasios įtakai per Žodį. Taip elgdamiesi išsiugdysite tvirtą kaip uola tikėjimą, kuris atlaikys bet kokią audrą.
Markas Finlis
