IŠ ŠIRDIES VIEŠPAČIUI

Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms. (Laiškas kolosiečiams 3,23)

Peteris Bekjenas (Pieter Beckjen) užsidirbdavo pragyvenimui perplukdydamas žmones ir jų turtą per Amstelio upę. Kartais su kitais tikinčiaisiais jis nuplaukdavo Amsterdamo kanalais atokiau, kad galėtų slapta pasimelsti. Kai Peteris su žmona susilaukė pirmojo kūdikio, pora mėgino jį paslėpti, kad nebūtų priversti pakrikštyti valstybinėje bažnyčioje. Tačiau kaimynai ilgainiui juos išdavė teismo pareigūnams.

Peteris buvo tardomas, apkaltintas „ramybę drumsčiančiais nusikaltimais prieš dieviškąją ir pasaulietinę valdžią“ ir pasmerktas „sudeginti ant laužo, […] konfiskuojant visą jo turtą“.

Norėdami paskutinį kartą pamėginti palaužti jo tikėjimą, pareigūnai įmetė šį darbštų keltininką į kalėjimą. Tačiau jiems nepavyko. Peteris buvo sudegintas 1569 metų sausį.

Jo artimas draugas Vilemas Jansas (Willem Janss), sužinojęs apie planuojamą egzekuciją, panoro padrąsinti savo bičiulį ir atvyko iš netoliese esančio miestelio į bausmės vietą. Deja, Amsterdamo vartai jau buvo uždaryti. Vilemui teko papirkti vartininką, ir šis jį įleido.

Jis nuskubėjo į egzekucijos vietą ir suspėjo kaip tik tuo metu, kai Peteris buvo vedamas ant laužo. Vilemas sušuko: „Narsiai kovok, brangus broli!“

Kas suteikė Peteriui tokį mirtį įveikiantį tikėjimą? Kodėl jis norėjo uoliai ir nedvejodamas stoti už Viešpatį? Yra viena svarbi priežastis. Jis tikėjo, kad Jėzus buvo daugiau nei geras žmogus. Jis tikėjo, kad Jėzus yra Dievas ir Jo amžinojo gyvenimo pasiūlymas realus. Atstumti Jėzų reikštų atstumti amžinąjį gyvenimą. Peteris patikėjo Gelbėtojo žodžiais Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius (Evangelija pagal Joną 11, 25–26). Amžinasis gyvenimas yra niekada nesibaigiantis gyvenimas džiaugsmą teikiančiame Dievo Tėvo, Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios Artume.

Praeities kankiniai žvelgė toliau, nei siekia laužo liepsnos – į amžinybę.

Tikėjimu jie laikėsi Dievo pažadų. Štai pažadas, kuris priklauso šiandien ir mums: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius“ (Evangelija pagal Joną 11, 26). Mūsų gyvenimai „su Kristum yra paslėpti Dieve“ (Laiškas kolosiečiams 3,3). Jo duotas prisikėlimo pažadas ne tuščias. Mes galime būti visiškai tikri, kad Jis išpildys Savo žodį.

Markas Finlis