„Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka Manimi.“ (Evangelija pagal Morkų 8, 34)
Sociologas Stefanas Kohenas (Stephen Cohen) neseniai užbaigė išsamią studiją apie šiuolaikinę pasaulietinę Amerikos kultūrą. Savo darbe jis sutelkė dėmesį į jo vadinamuosius „vidutiniškai susijusius“ žydus, iš kurių didžioji dauguma nėra nei ateistai, nei griežtai besilaikantys religinių tradicijų. Visuose jo duotuose interviu labiausiai išryškėja tai, ką jis vadina „aukščiausiuoju aš“. Šiandien savasis „aš“ viešpatauja; juo matuojami visi dalykai. Aukštesnio kriterijaus nėra.
Kiti sociologai identiškas pažiūras aptiko ir tarp daugelio šiandieninių krikščionių. Būtent šitaip mąsto žmonės. Viską valdo egocentrizmas. Mes nebeieškome didžiųjų priežasčių ar didžiųjų tiesų. Mes nesidairome kažko didesnio už save pačius. Mums reikalinga tai, kas atitinka mūsų užmojus, tai, šalia ko mes jaučiamės patogiai. Savasis „aš“ mūsų laikais turi tokią valdžią, kurią mūsų protėviai vargu ar būtų supratę.
Dėl šios situacijos mes kai ką praradome. Egzistuoja tiesa, kuri blėsta pasaulyje, ir šio elemento mūsų gyvenime vis labiau trūksta. Jis vadinamas pasišventimu. Tikrą pasišventimą šiandien sunku surasti. Mes vengiame didelių pažadų. Mes nenorime reikšmingai save investuoti.
Aišku tik viena: net atsitiktinai paskaitinėjus Naująjį Testamentą, nesunku suprasti, kad Jėzus ragino Savo pasekėjus pasišvęsti. Jis pašaukė Matą iš įtakingo ir pelningo mokesčių rinkėjo posto šiais trim įsakmiais žodžiais:
„Sek paskui Mane“. Šventajame Rašte pasakyta: „Šis [Matas] atsikėlė ir nuėjo paskui Jį“ (Evangelija pagal Matą 9, 9). Kristus kreipėsi į Savo mokinius: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka Manimi“ (Evangelija pagal Morkų 8, 34). Pasišventimas, savęs išsižadėjimas ir atsidavimas dažnai pamirštami šiandieninėje lengvabūdiškoje, prisitaikančioje krikščionybėje – krikščionybėje be kryžiaus. Į kompromisą einanti krikščionybė be pasišventimo stokoja svarumo. Jai trūksta nuoširdumo. Ji stokoja jėgos. Jai trūksta tikro džiaugsmo.
Jėzus taikliai pasakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl Manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (35 eilutė). Ilgalaikis pasitenkinimas kyla iš konkretaus tikslo. Be pasišventimo reikalui, kuris didesnis už mus, negali būti tikro tikslo. Kai pasineriame į kažką didesnį už mus, atrandame raktą į tikrą gyvenimo laimę.
Nėra didesnio pasišventimo, kaip atsidavimas Kristaus darbui. Nėra didesnio tikslo, kaip apreikšti kitiems Dievo meilę. Išdalydami save, atrandame tikrąją gyvenimo prasmę. Kuo didesnis jūsų pasišventimas, tuo kilnesnis jūsų gyvenimas. Kristui atsidavę žmonės patiria pilnatvę, nes jie visiškai pasinėrę į Jį bei Jo misiją pasaulyje. Atsidavę Jam, apgaubti Jo meilės, jie yra motyvuojami didingesnio regėjimo.
Šiandien kviečiu jus į šį didingesnį tikėjimo regėjimą.
Markas Finlis
