„Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ (Jokūbo 4, 2–3)
Įsivaizduokite atsiradusias galimybes
Įsivaizduokite, jog kažkas jūsų bendruomenėje sako pamokslą, kviečiantį atsinaujinti. Baigdamas pamokslą pastorius pakviečia klausytojus priimti Jėzų ir visada sekti Jį. Į šį kvietimą gali atsiliepti daugelis, keletas arba iš viso niekas. Kadangi Dievas suteikė Jo sukurtiems žmonėms pasirinkimo laisvę, mes negalime žinoti, kaip aplinkiniai atsilieps į nuskambėjusį kvietimą. Vis dėlto, jei Dievo žinią žmonės priima – klausydamiesi viešo pamokslo, asmeniškai tyrinėdami Bibliją, dalyvaudami draugiškoje evangelizacijoje arba paveikti netikėtos, Dievo paruoštos situacijos, ir jei daugelis tą žinią pritaiko savo gyvenime, tuomet mūsų liudijimas yra sėkmingas. Pasiektas rezultatas yra Šventosios Dvasios dovana. Nustebę matome, kaip Dievas daro stebuklus.
Bet labai dažnai mūsų krikščioniškas gyvenimas pasirodo esąs neveiksmingas. Suprantama, tai nereiškia, kad mūsų Bažnyčios programos ir misijos darbo planai tušti. Pagal galimybes Viešpats laimina mūsų žmogiškas pastangas. Tačiau, kokia gausesnė būtų mūsų patirtis, jei mums būtų gausiai išlieta Šventoji Dvasia! Tik Dievas žino tikrąsias galimybes. Dievo Bažnyčia žengtų tik dangaus link ateityje, kaip žengė praeityje. Pastorius Henris T. Blekebis rašo: „Per pusmetį darbo su pasišventusia tauta Jis [Dievas] gali nuveikti daugiau, negu mes nuveiktume per šešiasdešimt metų be Jo.“ (Henry T. Blackaby. „Experiencing God“ p. 108)
Svarbu melsti atsinaujinimo, bet mes neturime prie to sustoti. Aš kviečiu jus žengti kitus žingsnius, kad tikrai patirtume asmeninį atsinaujinimą. Dievui laiminant, mūsų gyvenimas gali tapti aiškesnis, dvasingesnis ir turiningesnis nei anksčiau. Jūsų šeima ir jūsų bendruomenė gali įgyti naują gyvenimą.
Kodėl mes stokojame Šventosios Dvasios?
Iš pradžių paklauskime keleto klausimų: Kokie yra mūsų keblumai? Ar tai dvasiniai sunkumai? Ar gali būti taip, jog abejingumas mūsų krikščioniškame gyvenime reiškia, kad mumyse nėra Šventosios Dvasios? Jei taip, tai kodėl savo gyvenime neturime Šventosios Dvasios?
Biblija atsako: „Geidžiate ir neturite… nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ (Jokūbo 4, 2–3) Kaip žinote iš pirmojo maldos skaitinio, Dievas ragina mus nuolatos prašyti, kad Šventoji Dvasia būtų mūsų gyvenime. „Kodėl mes netrokštame ir nealkstame Dvasios dovanos, juk tai priemonė, kurios dėka galima gauti galią? Kodėl mes nekalbame apie ją, nemeldžiame jos, nepamokslaujame apie ją?“ (Elena Vait. „Liudijimai Bažnyčiai“ t. 8, p. 22)
Jokūbas taip pat pastebi, kad mes negauname iš Dievo prašomo dalyko, kai „prašome blogam tikslui“. Galbūt jis turi omeny, kad Dievas negali mums duoti savo palaimų, jei mūsų troškimai nukreipti į kūno rūpesčius. Apaštalas Paulius paaiškina: „Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę.“ (Romiečiams 8, 6)
Apie kokius „kūno rūpesčius“ Paulius kalba? Dievo Žodyje randame aprašytas tris žmonių grupes, atsižvelgiant į jų asmeninius santykius su Dievu. Kiekvienoje grupėje yra daugybė niuansų, priklausančių nuo auklėjimo, charakterio, išprusimo, amžiaus, kultūros, išsilavinimo. Bet, nepaisant esamų skirtumų, galima išskirti tris pagrindines grupes, atspindinčias žmogaus santykius su Dievu: „juslinis“ arba „pasaulietiškas“ žmogus; „dvasingas“ arba „pilnas Dvasios“ žmogus; „kūniškas“ arba „materialistinis“ žmogus.
Šitos trys grupės apibūdintos 1 Korintiečiams 2, 14–16 ir 3, 1–4. Kol kas mes tik trumpai paminėsime, kad „juslinis“ žmogus gali gyventi pasaulietiškai ir neturėti santykių su Dievu. Bažnyčios nariai priklauso kitoms dviem grupėms ir, greitomis apžvelgus jų apibūdinimą, galima suprasti, kur glūdi pagrindinė problema.
Svarbiausia – teisingai įvertinti, kokiai grupei priklausote jūs. Todėl mūsų trumpas tyrinėjimas padės atlikti tam tikrą savianalizę. Tik žiūrėkime ne į aplinkinių brolių ir seserų gyvenimą, o į savąjį. Kokia asmenybė esate jūs?
„Juslinis“ žmogus: jis neturi santykių su Dievu, „jis nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios, todėl jis tai laiko kvailyste.“ (1 Korintiečiams 2, 14)
„Dvasinis“ žmogus: jis turi visaverčius, tikrus santykius su Dievu. „Dvasiniai“ žmonės „turi Kristaus išmonę.“ (1 Korintiečiams 2, 16)
„Kūniškas“ žmogus: Jis turi apsimestinius, pusėtinus santykius su Dievu. „Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje.“ (1 Korintiečiams 3, 1)
Penktą maldos dieną jūs sužinosite, kuo skiriasi „dvasinis“ ir „kūniškas“ žmogus.
Malda Dievo Žodžiu
Šventoji Dvasia nustato, kokios mūsų mintys
„Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais.“ (Romiečiams 8, 5)
Tėve, mes žinome, kad esame veikiami arba mūsų kūno, arba Šventosios Dvasios. Prašome, padaryk mus dvasiniais krikščionimis ir sutelk mūsų mintis į Dvasios darbus.
Mes nebesame kūno geismų valdžioje
„Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams.“ (Galatams 5, 16)
Viešpatie, dėkojame Tau, kad Šventoji Dvasia įveikia nuodėmės valdžią mūsų gyvenime. Leisk augti Dvasios vaisiams mūsų širdyse. Dėkojame Tau už šį nuostabų pažadą.
Šventoji Dvasia išgelbsti mus iš pasmerkimo
„Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios Įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. “ (Romiečiams 8, 1–2)
Tėve, kokia palaima žinoti, kad nuodėmės pančiai bus sutraukyti, jei Šventoji Dvasia gyvens mumyse. Dėkojame, kad Jėzus, prisiėmęs mūsų nuodėmės kaltę, išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties.
