„Mes turime Kristaus išmonę.“ (1 Korintiečiams 2, 16)
Mūsų ryšys su Dangum
Prieš pradedant skirstyti žmones į „dvasinius“ ir „kūniškus“ reikia atminti, kad čia kalbama ne apie „nuodėmingus“ ir „nenuodėmingus“. Visi žmonės – ir „dvasiniai“ ir „kūniški“ – yra nusidėjėliai, kuriems reikia Gelbėtojo. Vien tik Jis suteikia mums teisumą. Iš tikrųjų kriterijus, pagal kurį žmogus priskiriamas vienai ar kitai grupei, – tai asmeniniai santykiai su Šventąja Dvasia. Todėl Dievas nustatė, kad mes negalime nutraukti santykių su Šventąja Dvasia nepakenkdami savo ryšiui su Dangum (žr. Mato 12, 32). E. Vait paaiškina: „Žmogus, nepripažįstantis Šventosios Dvasios darbo, atsiduria tokioje situacijoje, kurioje atgaila ir tikėjimas nebegali jo pasiekti. Būtent per Šventąją Dvasią Dievas veikia širdyje.“ („Su meile iš Dangaus“ p. 291)
Čia verta pakartoti: vienintelis žmogus, kurį aš galiu įvertinti kaip „dvasinį“ ar „kūnišką“ – esu aš pats. Dievas darbuojasi daugelio žmonių širdyse, ir Jam nereikia, kad aš kabinčiau etiketes savo tikėjimo broliams. Puiku, jeigu aš nusivyliau tuo, ką Viešpats atskleidė mano sieloje, – nuo šios dienos Jis gali keisti mane!
„Dvasinis“ tikintysis
„Dvasinis“ žmogus – tai tikras krikščionis. Nors jis gimė nusidėjėliu, jį galima pavadinti „dvasiniu“ nes jame susiformavo aktyvūs ir vis stiprėjantys santykiai su Šventąja Dvasia. Apaštalas Paulius rašo: „Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę.“ (1 Korintiečiams 2, 15–16)
Jėzus yra „dvasinio‚ žmogaus gyvenimo centras, Jis viešpatauja jo širdyje ir nustato jo prioritetus. „Dvasinis“ žmogus visiškai pasišventė Jėzui ir ryžtingai prašo Dievą suteikti jam Šventosios Dvasios (žr. Luko 11, 13). Laodikėjai skirtoje žinioje jis pavadintas „karštu“ (Apreiškimo 3, 15), o palyginime apie Dešimt mergaičių – „protingu“ (Mato 25, 2–4). Jis turi „apsčiai“ gyvenimo (Jono 10, 10) ir yra „pripildytas visos Dievo pilnybės“ (Efeziečiams 3, 19). Jis džiaugiasi, kad yra išgelbėtas per tikėjimą (žr. Efeziečiams 2, 8). Nepaisant gyvenime sutinkamų nesėkmių, netekčių ir gundymų, „dvasinio“ žmogaus akys nukreiptos į Jėzų.
„Kūniškas“ tikintysis
„Kūniškas“ žmogus gali turėti parodomuosius arba pusėtinus santykius su Dievu. Jis gali būti ramus ir net abejingas santykiuose su Šventąja Dvasia arba atvirai priešintis Jai. Štai ką apie tai yra pasakęs apaštalas Paulius: „Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: ‘Aš – Pauliausʼ, kitas: ‘Aš – Apoloʼ, – argi nesate vien žmogiški?“ (1 Korintiečiams 3, 1–4)
Taigi turime padaryti išvadą, kad nustatantis faktorius – tai mūsų asmeniniai santykiai su Šventąja Dvasia. „Kūniškas“ žmogus – tai žmogus, kuris gyvena kūno jėgomis, tai yra įgimtais gabumais, kuriais yra apdovanotas kiekvienas žmogus, tačiau jis negyvena pagal Dvasią. Didžiausia tragedija yra ta, kad toks žmogus nenori amžinojo gyvenimo (žr. Romiečiams 8, 9).
Paulius kreipiasi į „kūniškus“ tikinčiuosius kaip į „brolius“. Tai byloja, kad jis rašė tikinčiųjų bendruomenei. Tačiau apaštalas negalėjo kalbėti su jais kaip su „dvasiniais“ nes jie nebuvo pakankamai pilni Šventosios Dvasios. Tie žmonės neužaugo tikėjimu tiek, kiek privalėjo. Galima daugelį metų būti Bažnyčios nariu, bet likti „kūnišku“ tikinčiuoju. Žmogus gali turėti didžiulį Rašto pažinimą, bet vis dėlto neaugti dvasiškai. Daugelis „kūniškų“ krikščionių savo dvasiniame gyvenime jaučia nepasitenkinimą, nusivylimą arba neturi tikslo. Kiti yra apatiški ir abejingai sako: „Mes tiesiog nusidėjėliai. Mes nieko negalime pakeisti!“
Yra ir kitokių „kūniškų“ krikščionių. Jie gali būti labai aktyvūs, kupini energijos ir didžiuotis tuo, kad vietinėje bendruomenėje užima atsakingas pareigas. Jėzus sako: „Daugelis Man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!’“(Mato 7, 22–23) Kur bėda? − Tie krikščionys neturi asmeninių santykių su Jėzumi ir gyvo ryšio su Šventąja Dvasia.
Jeigu jūs suvoksite, kad esate „kūniškas krikščionis“ nenusiminkite! Jūs galite tiesiog dabar pradėti naują gyvenimą. Deja, daugelis krikščionių nesuvokia, jog jie yra tokie ir turi melstis, kad įgytų gilesnius tikėjimo patyrimus. Jėzus nori, kad „mūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jono 15, 11) ir kviečia turėti tvirtą viltį amžinuoju gyvenimu.
Malda Dievo Žodžiu
Mes visi tebesame „kūniški“ bet mes turime viltį
„Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai?“ (1 Korintiečiams 3, 1–3)
Brangusis Viešpatie, ačiū, kad šioje Rašto eilutėje yra žodis „esate“, nes jis mums primena, kad mes privalome nelikti tokioje būsenoje. Mes trokštame, kad šiandien Tu pakeistum mus. Ačiū Tau, kad Tu išgydysi mus nuo pavydo, ginčų, nesutarimų, kai mūsų gyvenime bus Šventoji Dvasia.
Ar mes prašome pasaulietiškais išskaičiavimais?
„…Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ (Jokūbo 4, 2–3)
Tėve, mes esame dvasiniai skurdžiai, nes neprašome, arba prašome iš egoistinių, pasaulietiškų paskatų. Meldžiame, pakeisk mūsų maldas ir vesk mus Šventąja Dvasia.
