Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui. (Psalmynas 23, 3)
Mano kabineto durys staiga plačiai atsivėrė. Į vidų įsiveržė griežto veido jaunuolis netvarkinga barzda. Išsigandęs, kad jis mane užpuls, žingtelėjau atatupstas. Tarp mudviejų įsiterpė mano vertėjas į rusų kalbą. Įsiveržėlis pradėjo mojuoti rankomis ir rusiškai kažką gyvai kalbėti.
1992 metų kovą dalyvavau evangelistiniuose susirinkimuose Maskvoje, Kremliaus auditorijoje. Dabar mano vertėjas paaiškino, kad šis žmogus yra vienas iš Maskvoje pagarsėjusių nusikaltėlių. Jis buvo 28 kartus sėdėjęs kalėjimuose. Slegiamas kaltės ir praradęs ateities viltį, jis troško atrasti vidinę ramybę.
Aš paėmiau Bibliją ir perskaičiau: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes“ (Jono pirmas laiškas 1, 9). Paskui papasakojau tam žmogui istoriją apie ant kryžiaus kabantį vagį, kuriam buvo atleista.
Su ašaromis akyse šis jaunas rusas nusikaltėlis atsiklaupė ir priėmė Dievo atleidimą.
Aš išvykau iš Maskvos ir grįžau į tą miestą tik maždaug po metų. Turėjau pravesti evangelistinį susirinkimą didelėje tikinčiųjų auditorijoje. Mano vertėjas pasakė: „Šį vakarą galėsite pasidžiaugti mūsų choru. Visi choristai buvo pakrikštyti pernai, per jūsų evangelistinius susirinkimus. Choras man iš tiesų labai patiko. Negalėjau nepastebėti ir vieno švariai nusiskutusio, švytinčio jaunuolio, kuriam buvo maždaug virš dvidešimt metų. Tai buvo tas garsusis nusikaltėlis, už kurį meldžiausi prieš metus. Jo veidas spinduliavo Dievo meilę. Jo akyse atsispindėjo nuostaba Dievo malone. Jo atliekamos giesmės plaukė iš jo atsivertusios širdies.
Dievas trokšta ne tik mums atleisti. Jis trokšta mums sugrąžinti Savo atvaizdą – suteikti mums džiaugsmo, ramybės, atskleisti gyvenimo tikslą. Apaštalas Jonas tai išreiškė tokiais žodžiais: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (Jono pirmas laiškas 3, 2).
Jei mes leisime, Dievas sugrąžins mums Savo atvaizdą. Jis padarys mus „panašius į Save“. Kokia privilegija, koks pažadas, koks likimas!
Markas Finlis
