Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. (Laiškas hebrajams 11, 13)
Tikėjimas žvelgia anapus to, kas yra, – į tai, kas bus. Tikėjimas kiekviename išbandyme įsikimba į Dievo ranką. Prisiminkite Henrio Arnaudo (Henri Arnaud) ir jo vadovaujamos valdiečių grupuotės tikėjimą. Valdiečiai buvo maža Biblijai ištikimų krikščionių, kurie išdrįso būti kitokie, grupelė.
Jie atsisakė Dievo Žodį pakeisti valstybės išlaikomos bažnyčios potvarkiais. Jiems Dievo įsakymai buvo svarbesni už žmonių tradicijas. Valstybinė bažnyčia pasiuntė armiją, kad juos išnaikintų.
Vieną pavasario rytą aukštai kalnuose valdiečiai išgirdo toli apačioje šūksnius – tai pulkininkas Deperotas ir jo kariai rengėsi atakai. „Vyručiai, šiąnakt mes čia išsimiegosime“, – gyrėsi pulkininkas. Jis sukvietė kaimiečius pažiūrėti, kaip kitą dieną valdiečiai bus viešai pakarti. „Ateikite ir pamatykite valdiečių galą“, – šaukė jis.
Aukštai kalnuose valdiečių vadas atsivertė Bibliją ir perskaitė savo žmonėms ištrauką iš Psalmyno 124, 2–3: „Jeigu Viešpats nebūtų buvęs mūsų pusėje, kai mus užpuolė priešai, jie būtų mus gyvus prariję“.
Deperotas su savo 4000 karių pradėjo kopti į kalną. Viskas klostėsi sėkmingai, kol jo geriausi alpinistai nepasiekė kalno šlaitus apaugusių medžių. Tuo metu Arnaudo vyrai pradėjo ritinti ant jų akmenis. Kariai lėkė žemyn. Pulkininkas Deperotas buvo sužeistas ir turėjo prašytis prieglobsčio valdiečių stovykloje. Valdiečiai maloningai suteikė jam saugią vietą pernakvoti – kaip jis ir pranašavo, kalnuose, tik ne tokiomis sąlygomis, kaip pulkininkas tikėjosi.
Kitą naktį Deperoto kariai apsupo fortą, tačiau valdiečiai, dengiami tiršto rūko, tylutėliai paspruko. Dabar jie buvo toli ir aukštai – nebepasiekiami priešui. Kareiviai niršo: „Atrodo, pats dangus rūpinasi jų apsauga“.
Tačiau taip buvo ne visada. Pagaliau atėjo diena, priešas apsiautė 250 valdiečių urve, kuriame jie slėpėsi. Kareiviai sukūrė prie angos laužą, ir dūmai veržėsi vidun. Valdiečiai iki paskutinio atokvėpio giedojo šlovindami Dievą. Kaip ir tūkstančiai kitų kankinių, valdiečiai verčiau mirė negu ėjo į kompromisą. Jie verčiau priėmė kankinio dalią negu išdavė savo tikėjimą. Šių ištikimų kankinių pavyzdys kviečia mus atsiduoti Dievui. Jų liudijimas ragina mus nedvejojant pasišvęsti Viešpačiui.
Dievas kviečia šią kartą į didesnį atsidavimą. Jis ragina mus tikėti be kompromisų ir būti ištikimiems Jo Žodžiui. Ar jūs dar darote kompromisus savo asmeniniame gyvenime? Gal jūsų vertybes formuoja aplinkinė kultūra? Gal yra dalykų, kuriuos darydami jaučiatės nejaukiai, tačiau ne taip nejaukiai, kad liautumėtės juos darę?
Tvirtas valdiečių tikėjimas atsikartoja amžių kanalais. Nesvyruojantis šių praeities didvyrių tikėjimas kalba mūsų širdims. Kodėl šiandien, padedamiems Dievo malonės, neapsisprendus iš naujo būti ištikimiems iki Jėzaus atėjimo?
Markas Finlis
