Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. (Laiškas efeziečiams 6, 16)
Reformacijos laikotarpiu Dievas pakėlė vyrus ir moteris su įvairiais talentais, kad vadovautų galingam dvasiniam judėjimui. Propaguojant reformą, vadovauti ėmėsi trys universiteto mokslininkai. Puikus jaunas mokslininkas Nikolas Ridlis (Nicholas Ridley) pradėjo rašyti apie būtinybę sugrąžinti žmonėms Evangeliją.
Jo kolega Hugas Latimeris (Hugh Latimer), drąsus ir iškalbingas vyras, tapo galingu pamokslininku, skleidusiu reformaciją nuo sakyklos.
Dar vienas jų universiteto draugas, Tomas Kranmeris (Thomas Cranmer), tapo gabiu bažnyčios lyderiu, kuris ilgainiui, tarnaudamas Kantenburio arkivyskupu, diegė reformą anglikonų bažnyčioje.
Mokslininkas, pamokslininkas ir administratorius sunkiai triūsė, kad išvaduotų savo bažnyčią nuo prietarų ir negyvų tradicijų. Tačiau viskam buvo užkirstas kelias, kai į sostą atsisėdo karalienė Marija. Šie reformatoriai nedelsiant buvo apšaukti eretikais, išdavikais, atstumtaisiais. Visi trys buvo pasmerkti mirčiai ir nužudyti Oksforde, Anglijoje.
Tačiau ne dėl to Oksfordo kankiniai tokie unikalūs. Šimtai kitų taip pat mirė už savo tikėjimą, valdant kruvinajai Marijai. Šie trys vyrai išsiskiria savo mirties aplinkybėmis.
Nikolui Ridliui buvo likusi gyventi tik viena diena. Išvakarėse jis pasikvietė bendražygius į savo kamerą vakarienei. Jis buvo pasipuošęs savo geriausiais rūbais ir atrodė gana pakilios nuotaikos. Jam tai buvo šventė. Jis pasakė: „Rytoj būsiu sutuoktas“. Ridlis galvojo ne apie siaubingą jo laukiančią mirtį, o apie savo galutinį susijungimą su Kristumi.
Kai Tomas Kranmeris buvo pririštas prie stulpo ir aplinkui pradėjo šokčioti liepsnos, jis nuleido į ugnį dešinę ranką. Būtent ta ranka silpnybės akimirką jis pasirašė savo garsųjį tikėjimo atsižadėjimą. Tačiau dabar jis laikė ją ugny, kol ji nudegė, o paskui sušuko: „Viešpatie, priimk mano dvasią!“
Kai prie stulpo buvo pririštas Hugas Latimeris ir įsidegė malkos, jis atsigręžė į savo bendražygį ir pasakė: „Šiandien mes per Dievo malonę Anglijoje uždegsime tokią žvakę, kurios liepsna niekada nebus užgesinta“.
Šie žmonės pasitiko savo barbarišką mirtį neįtikėtinai ramiai ir tvirtai. Jie teisėtai išgarsėjo už savo drąsą ginant tikėjimą. Jų tikėjimas siekė toliau negu liepsnos. Persekiojimo ugnis negalėjo jo sunaikinti. Jis šoko iš pelenų ir kilo su baltais dūmais į raudoną dangų, prie paties Dievo sosto.
Tikėjimas Dievu neįveikiamas. Jo negali sunaikinti visos pragaro liepsnos. Tepripildo Dievas jūsų širdį tokio tikėjimo šiandien. Teplūsta Jėzaus tikėjimas nuo Dievo sosto į jus dabar pat.
Markas Finlis
