Mano Dievas atsiuntė Savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau Jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau. (Danieliaus knyga 6, 23)
Šaltą žiemos dieną, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, viena moteris išėjo iš vietos, kuri atrodė baisiau už liūtų narvą. Ji išėjo iš Ravensbruko koncentracijos stovyklos, kur badavo ir buvo sistemingai žudomi tūkstančiai žmonių. Kai už Korės Bum užsidarė geležiniai vartai, ji negalėjo patikėti, kad yra gyva ir laisva.
Naciai buvo areštavę Korę už tai, kad savo namuose, Olandijoje, slėpė žydus. Ji su savo šeimos nariais tikėjo visus priglobiančiu Dievu ir pasiryžo šiam pavojingam darbui.
Rami, į penktąją dešimtį įžengusi moteris, nė neįsivaizdavo, kad galės išgyventi koncentracijos stovyklos siaubus.
Tačiau Dievas palaikė ją per visą kalėjimo laikotarpį. Korė matė daugybę moterų, su kuriomis buvo brutaliai elgiamasi Ravensbruke. Daugelis žuvo, įskaitant ir jos brangią seserį Betsę. Tačiau seserų liudijimo dėka ne viena iš šių moterų mirė su Jėzaus vardu lūpose. „Tos moterys, – rašė Korė, – buvo tikrai vertos visų mūsų kančių.“
Pagaliau per vieno valdininko klaidą Korė buvo paleista. Po savaitės visos jos amžiaus moterys žuvo Ravensbruko dujų kameroje.
Ištrūkusi iš šio liūtų narvo, Korė jau žinojo kai ką be galo vertinga. Keliaudama po visą pasaulį ji liudijo: „Žemėje nėra tokios tamsios ir tokios gilios vietos, kurios nepasiektų Dievo meilė“.
Dievo meilė prasiskverbia pro kalėjimo sienas ir į liūtų narvus. Kad ir kur atsidurtų Dievo žmonės, Jis visada bus šalia. Vienoje senoje giesmėje sakoma: „Vos tik man reikia Jo, Jėzus šalia, vos tik susvyruoju, vos tik išsigąstu; pasiruošęs padėti man, pasiruošęs pradžiuginti – kaip tik tada, kai man labiausiai Jo reikia“. Dievas, kuris pasiuntė Savo angelą, kad ištrauktų iš liūtų nasrų Danielių, yra ištikimas amžinai. Gal šiandien jūsų ausyse riaumoja liūtai? Jums gali pastoti kelią abejonių ir sumaišties liūtai. Jūs galite jaustis, tarsi draskomi pykčio ir priešiškumo liūtų. Gali atrodyti, kad jus tuoj praris gašlumo ir juslinių geidulių liūtai. Tačiau Dievas vis dar užčiaupia liūtams nasrus ir išvaduoja iš jų narvo.
Kai velnias „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (Petro pirmas laiškas 5, 8), Dievas vis dar tramdo liūtus. Jis padarė tai Danieliui, padarys ir jums. Džiaukitės – mieste yra liūtų tramdytojas.
Markas Finlis
