Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. (Evangelija pagal Joną 11, 25)
Maždaug prieš 100 metų du teisininkai traukiniu važiavo per Kanzaso valstiją. Vienas buvo krikščionis, kitas – agnostikas. Laikas slinko taip lėtai – didžiąją jo dalį jie leido šnekučiuodamiesi apie šį bei tą.
Bet štai agnostikas, atsigręžęs į savo bičiulį krikščionį, tarė: „Lu, nešvaistykime laiko veltui. Kodėl mums nepasikalbėjus svarbiausiomis temomis? Ar Biblija įkvėpta knyga? Ar Kristus tikrai dieviškos kilmės?“
Traukiniui riedant tolyn, skeptikas savo argumentais, atrodė, jau ima viršų. Krikščionis teisininkas vis labiau jaudinosi, nes jam nepavykdavo taikliai atsakyti savo draugui.
Skeptikas atkakliai siekė visiškos pergalės: „Lu, kodėl tu nesi budistas, musulmonas ar Konfucijaus pasekėjas? Nejaugi visos religijos nėra geros ir lygios? Gal tu krikščionis tik dėl geografinio atsitiktinumo – tik dėl to, kad gimei krikščioniškoje šalyje?“
Šie tiesmuki klausimai krikščionį visai sutrikdė.
Į klausimus, kuriuos tą dieną iškėlė skeptikas Robertas Ingersolis (Robert Ingersoll), reikia atsakyti. Paprasčiausiai juos ignoruojant, jie niekur nedings. Juk neslėpsime mes galvos smėlyje, apsimesdami, kad jie neegzistuoja.
Grįžkime kelis šimtmečius atgal. Antrojo amžiaus pradžia. Romos arena sausakimša. Daugiau kaip 80 000 žmonių pašokę ant kojų ir iš visų plaučių šaukia. Liūtai drasko krikščionis, nuplėšdami galūnę po galūnės. Kas šiems pirmiesiems krikščionims suteikė tokį mirtį įveikiantį tikėjimą? Kodėl jie verčiau pasirinko mirtį negu išsižadėjo tikėjimo Kristumi?
Tik dėl vienos priežasties. Jie tikėjo, kad Jėzus buvo daugiau negu geras žmogus, daugiau negu etikos mokytojas ar moralės filosofas. Jie tikėjo, kad Jėzus buvo Dievo Sūnus. Jie priėmė Jėzaus žodžius Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. (Evangelija pagal Joną 11, 25)
Remdamiesi Senojo Testamento pranašystėmis apie Jėzaus gimimo vietą (Michėjo pranašystė 5, 1), Jo genealogiją (Pradžios knyga 49, 10), Jo gimimą iš mergelės (Izaijo pranašystė 7, 14), Jo tarnavimą (Izaijo pranašystė 61, 1–3) ir Jo mirtį (Psalmynas 22; Izaijo pranašystė 53), šie pirmieji krikščionys įgijo tvirtą kaip uola tikėjimą. Jie verčiau pasirinko mirti negu atsisakyti tikėjimo Jėzumi. Jie buvo absoliučiai įsitikinę, kad Jėzaus pasiūlymas priimti amžinąjį gyvenimą realus.
Mūsų pasitikėjimas gali būti toks pat. Jis yra ne tik jų, bet ir mūsų Mesijas. Jo pasiūlytas amžinasis gyvenimas realus, ir tas pasiūlymas gali apsaugoti mus per visas audras.
Markas Finlis
