Savo sparnų plunksnomis Jis uždengs tave, – po Jo sparnais rasi prieglaudą. (Psalmynas 91, 4)
Pasakojama tokia istorija apie Australijos medkirtį, kuris girios pakrašty pasistatė paprastą trobelę. Kartą iš darbo grįžęs namo jis apstulbo teradęs rūkstančią nuodėgulių krūvą. Teliko keli suanglėję rąstai ir pajuodę skardos gabalai. Nuėjęs ten, kur stovėjo jo senoji vištidė, žmogus terado pelenus ir apdegusios vielos tinklą. Jis be tikslo rausėsi nuolaužose. Staiga, pažvelgęs sau po kojomis, vyras pastebėjo kažką keista – pajuodusių plunksnų kuokštą. Žmogus jas praskleidė ir išvydo keturis viščiukus, kurie pridengti savo mylinčios motinos sparnų, stebuklingai išliko gyvi.
Nuostabiausia ir prasmingiausia Šventojo Rašto kalba Dievas apibūdina, ką Jis trokšta atlikti dėl kiekvieno Savo vaiko žemėje, kai ištinka nelaimės. „Savo sparnų plunksnomis Jis uždengs tave, – po Jo sparnais rasi prieglaudą“ (Psalmynas 91, 4).
Tik amžinybėje mes iš tikrųjų suvoksime Dievo apsaugančią jėgą. Esu įsitikinęs, kad, jeigu ne Dievo apsauga, aš jau tūkstančius kartų būčiau žuvęs. Dievas saugo mus tokiais būdais, apie kuriuos sužinosime tik susitikę su Juo akis į akį.
Elena Vait rašė: „Visagalė Šventoji Dvasia gina kiekvieną atgailaujančią sielą. Kristus neatiduos priešui nė vieno, kuris atgailaudamas ir tikėdamas prašo Jo apsaugos“ („Amžių ilgesys“, p. 490).
Šis pažadas skirtas mums visiems. Kristuje mes esame saugūs. Kristuje mes ginami. Kristuje nebelieka jokios baimės. „Gelbėtojas yra šalia Savo gundomųjų ir bandomųjų. Su Juo negali būti tokio dalyko, kaip nesėkmė, praradimas, negalimumas ar pralaimėjimas; per Tą, kuris mus stiprina, mes galime viską“ (ten pat).
Kai jus apsiaučia priešas, nukreipkite mintis į savo visagalį Gelbėtoją. Jis niekada neapvylė nė vienos nuo Jo priklausomos, pasitikinčios sielos; neapvils ir jūsų. Jis – mūsų prieglobstis, mūsų ramybė, mūsų dieviška apsauga. Jame esame saugūs šiandien, rytoj ir per amžius.
Markas Finlis
