Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka. (Evangelija pagal Joną 8, 29)
Osvaldas Glaitas (Oswald Glait) jau ne kartą rizikavo savo gyvybe dėl sabatos tiesos. 1545 metais jo evangelistinėje kelionėje po centrinę Europą valdininkai jį suėmė. Metus ir šešis mėnesius jis kalėjo, kol vieną vidurnaktį neprabudo nuo griausmingų per salę žygiuojančių kareivių žingsnių. Samdyti kareiviai surakino jo rankas bei kojas, nutempė per miestą ir įmetė į Danubę. Jie nesuprato, kad tiesa, už kurią šis žmogus atidavė savo gyvybę, kaip į vandenį įmesto akmens sukelti ratilai, greitai pasklis po centrinę Europą.
Osvaldas į gyvenimą žvelgė tarsi iš toli ir matė daug daugiau negu tas aplinkybes, kuriose jis buvo atsidūręs tuo metu. Jis žinojo, kad jo padaryta įtaka išliks ir po jo mirties. Jis buvo tikras, kad tiesa, už kurią jis mirs, galiausiai triumfuos.
Daugelis žmonių gyvena sulig šiuo momentu. Jiems rūpi tik dabartis. Jiems svarbu tik tai, kas su jais vyksta šią minutę. Jie pasinėrę į savo interesus. Didieji tikėjimo vyrai ir moterys per šimtus metų žvelgė į gyvenimą iš skirtingos perspektyvos. Jiems svarbiausia buvo patikti Dievui. Gyvenimas Kristui jiems buvo vienintelis tikslas. Ištikimybė Jo tiesai jiems reiškė viską. Kartu su apaštalu Pauliumi jie skelbė: „Aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Laiškas filipiečiams 3, 13–14).
Kokį palikimą jūs paliksite tiems, kuriuos palytėja jūsų gyvenimas? Kompromiso ar atsidavimo palikimą? Pasitenkinimo savimi ar pasišventimo? Osvaldo Glaito liudijimas ataidi laiko koridoriais, ragindamas mus pasišvęsti jau šiandien. Jis kviečia mus į didesnį atsidavimą, kad „stovėtume už tiesą, net jeigu griūtų dangus“. Mūsų Viešpats prašo mūsų ne tik noriai numirti už Jį, bet ir gyventi už Jį dabar ir per amžius.
Markas Finlis
