VIEŠPATS atveria akis akliesiems. (Psalmynas 146, 8)
Vieną 1849 metų vakarą anglas paauglys J. Hudsonas Teiloras (J. Hudson Taylor) atsiklaupė prie lovos ir nuoširdžiai pasimeldė Dievui. Prieš pakildamas ant kojų, Hudsonas staiga suvokė savo gyvenimo tikslą. Jis keliaus į Kiniją dėl Kristaus. Dievas jį pašaukė.
Nuo tos dienos Hudsonas Teiloras viską siejo su šia didžiąja misija. Kiti misionieriai mėgino jį perkalbėti. Vaikinas nebuvo stiprios sveikatos. Jis neturėjo formalaus religinio pasirengimo. Jam neužteko pinigų būtinam medicininiam išsilavinimui. Tačiau pagrindinė kliūtis buvo žmonių abejingumas Kinijai. Daugelis krikščionių buvo akli ir kurti milijonų kinų poreikiams. Kinija buvo tokia tolima, tokia nepasiekiama.
Tik ne Hudsonui Teilorui. Jis savo seseriai rašė: „Aš labiau negu bet kada trokštu kelauti į Kiniją. Ta šalis man neišeina iš galvos. Vargšė apleista Kinija! Ji niekam nerūpi.“
Hudsonas Teiloras toliau kreipėsi į misijų tarybas, kol pagaliau viena agentūra nuplukdė jį į jo svajonių šalį. Teiloras įkūrė Kinijos misionierių tarnybą ir dirbo atokiausiuose regionuose, kur nedrįso kelti kojos joks užsienietis. Tai buvo pirmoji tarpdenominacinė „tikėjimo“ misija, atvėrusi kelią pasaulio evangelizavimui devynioliktame amžiuje.
Hudsonas Teiloras atliko svarbiausią vaidmenį šiuolaikinio misionierių judėjimo atsiradime. Jis atvėrė akis daugeliui, kurie nepaisė milijonų, gyvenančių ir mirštančių be Evangelijos, poreikių. Kodėl Hudsonas Teiloras taip aiškiai matė situaciją, kai visi kiti nieko nepastebėjo? Manau, atsakymą galima rasti jo ankstyvojoje raidoje. Jaunystėje Hudsonas išmoko atsiliepti į Dievo raginimą atlikti mažus darbelius. Per praktiką jo sąžinė tapo jautri.
Kai Dievo balsas liepdavo atiduoti savo paskutinį smulkų pinigėlį kokiai nors stokojančiai šeimai, jis taip ir padarydavo. Kai Dievas liepdavo papasakoti apie Kristų kokiam nors ciniškam bendradarbiui, Hudsonas papasakodavo. Ir vyko nuostabūs dalykai.
Hudsonas daugiau jautė ir daugiau įžvelgė už savo bendraamžius, nes leidosi Dievo po truputį apšviečiamas.
Gal ir jūs gyvenime kažko nematote? Gal kažkas trukdo išgirsti Dievo balsą? Gal esama kliūčių, kurių jūs nepastebite, bet kurios trukdo jums tapti tuo, kuo nori Dievas? Kodėl nepasimeldus šia paprasta malda: „Viešpatie, atverk man akis, kad galėčiau matyti – iš tikrųjų matyti – savo nuodėmę ir Tavo apvalančią malonę. Padėk man išvysti visus mano charakterio trūkumus ir blogybes. Dovanok man širdį, kuri noriai pavestų šias ydas Tau. Jėzaus vardu, amen.“
Markas Finlis
