Jis atidavė Save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir Sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams. (Laiškas Titui 2, 14)
Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) memorialas yra gana įspūdingas monumentas. Vaikštinėdamas tarp jo įspūdingų kolonų nusižemini, įsivaizduodamas žmogų, kuris taip sunkiai dirbo, kad Amerika taptų tikrai demokratinė šalis.
„Visi žmonės […] yra apdovanoti savojo Kūrėjo tam tikromis nenusavinamomis teisėmis“, – rašė jis. Šie žodžiai pakeitė istoriją.
Ant to memorialo sienų randame ir kiek mažiau žinomus Tomo Džefersono žodžius: „Pagalvojęs, jog Dievas yra teisingas, aš drebu dėl savo šalies“.
Toks paprastas teiginys, tačiau kaip daug jis pasako apie šio žmogaus perspektyvą ir pasaulėžiūrą. Džefersonas stipriai jautė Dievo teisingumą ir mūsų moralinę pareigą šventam Dievui. Jis nebuvo krikščionis ortodoksas – iš dalies dėl to, kad matė, kaip neteisingai religiją traktuoja žmonės, vadinantys save krikščionimis. Tačiau jis, kaip ir kiti tėvai fundatoriai, gerai suprato mūsų moralinę pareigą Dievui.
Moralinę Jėzaus sistemą Džefersonas vadino „tobuliausia ir aukščiausia iš visų, kokios kada nors buvo skelbtos“. Jis aukščiau už viską laikė Kristų, kadangi „Jis nukreipė Savo tiriantį žvilgsnį į žmogaus širdį, surengė Savo teismą jo mintyse ir apvalė fontano vandenis“.
Evangelija suteikia atpirkimą nuo nuodėmės galios ir sukeliamo kaltės jausmo. Kristus trokšta apvalyti mūsų vidų. Jėzus ragina: „Nusivalykite širdis“ (Jokūbo laiškas 4, 8). Petras drąsina tuos, kurie „klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas“ (Petro pirmas laiškas 1, 22). Jau senatvėje apaštalas Jonas apie tuos, kurie laukia Viešpaties sugrįžimo, pasakė: „Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus“ (Jono pirmas laiškas 3, 3).
Gailestingasis Dievas mums atleidžia. Teisingas, visagalis Dievas trokšta mus apvalyti. Ragindamas mus būti skaisčius, Jonas neturi galvoje egoistiško savęs stebėjimo ar apsivalymo per nuosavą teisumą. Jis kalba apie nuoširdžią atgailą ar pamaldų gailėjimąsi dėl nuodėmių, kuris leidžia Dievui atlikti Savo darbą. Jis – „apvalanti ugnis“. Jis yra Tas, kuris „valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI“ (Malachijo pranašystė 3, 3). Dievas to nedarys be mūsų, o mes tikrai negalime to atlikti be Jo. Mylintis Dievas maloningai kviečia mus ateiti pas Jį ir priimti malonę. Teisus, teisingas Dievas maloningai kviečia mus ateiti pas Jį ir priimti apvalymą.
Markas Finlis
