Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. (Jono pirmas laiškas 5, 12)
Aš sutikau Peterį Gdanske, Lenkijoje. Jo motina buvo pasišventusi krikščionė ir kasdien meldėsi už savo sūnų. Kai 1987 metais atvykau į Gdanską, kad Lenino vardo teatre pravesčiau seriją evangelistinių susirinkimų, berniuko mama paprašė: „Pastoriau, pasimelskite už mano vaiką“.
Po kelių savaičių sužinojau, kad Peteris serga smegenų vėžiu. Vienintelis žmogui įmanomas sprendimas buvo operacija. Gydytojai pašalino auglį, tačiau ne visą. Auglys toliau plėtėsi. Gydymas spinduline terapija beveik nedavė rezultatų. Peteris pradėjo klausytis į kasetę įrašytų mano evangelistinių pamokslų. Šventoji Dvasia jį apkaltino ir atvėrė jo širdį Jėzui. Dangaus viltis tapo reali. Berniukas pasijuto esąs Dievo vaikas.
Per kelis mėnesius Peteris buvo sublogęs 27 kilogramais. Paskutiniosiomis savo gyvenimo savaitėmis jis nieko nebevalgė. Sulysęs iki 38 kilogramų, berniukas be paliovos vėmė. Vieną šaltą spalio rytą jo mama paskambino į bažnyčią ir paprašė manęs tučtuojau ateiti. Peteris merdėjo. Aš atsiklaupiau prie jo su indu rankose, į kurį jis vis vėmė. Jo oda buvo balta kaip popierius. Akys ratu sukiojosi savo orbitose. Jau vien jo alsavimas dvokė mirtim. Paskutinis mirštančio Peterio troškimas buvo kad jį pakrikštyčiau.
Aš paaiškinau, kad tokios būklės žmogų panardinti į krikšto vandenį neįmanoma. Jis buvo pernelyg silpnas, kad galėčiau nuvežti jį į bažnyčią. Ežeras ar upė šiuo atveju visiškai netiko. Aš patikinau berniuką, kad Kristus jį priima. Tačiau Peteris vis tiek reikalavo jį pakrikštyti. Tai buvo jo paskutinis noras. Jis troško pajusti, kad visos jo nuodėmės nuplautos. Tai sujaudino mano širdį. Liepiau jo motinai prileisti į vonią šilto vandens. Peteris nusirengė iki juosmens. Aš nunešiau jį ant rankų į vonios kambarį. Ten suklaupėm, ir aš pasimeldžiau. Mus apsupo Dievo Artumas. Tai buvo vienas iš tų amžinybės akimirksnių, kai atrodė, kad gali ištiesti ranką ir paliesti Dievą. Po maldos paguldžiau Peterį į vonią, į krikšto „vandens kapą“. Kai iškėliau jį iš vonios, berniukas plačiai šypsodamasis pasakė: „Aš priklausau Kristui. Man prieš akis – amžinybė, ir mirtis manęs nebebaugina, nes mano likimas – danguje“.
Mūsų mylintis Viešpats leido Peteriui ramiai nugyventi dar vieną mėnesį. Peteris buvo tikras amžinuoju gyvenimu. Ar ir jūs šiandien esate taip užtikrinti? Dievas nori suteikti jį jums dabar pat. Apaštalas Jonas pasakė, kad amžinasis gyvenimas yra dovana, kurią dabar Jėzus siūlo kiekvienam. „Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą“ (Jono pirmas laiškas 5, 13).
Jei šiandien jūsų širdyje gyvena Kristus, jūs turite amžinąjį gyvenimą. Laikykitės tos realybės. Džiaukitės tuo užtikrintumu. Nepraraskite tos vilties šiandien. Ji tokia pat tikra, kaip kiti Dievo pažadai.
Markas Finlis
