Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. (Evangelija pagal Matą 28, 2)
Įsivaizduokite bažnyčios tarybą, susitinkančią šeštadienio vakarą prieš Prisikėlimą. Marija kalba mažai Kristaus pasekėjų grupelei, susėdusiai aukštutiniame kambaryje. „Rytoj anksti ryte eisime prie kapo patepti Kristaus kūną.“
Petras atsako: „Patepti kūną? Nekvailiok. Tai pavojinga. Gatvėse pilna romėnų kareivių. Įtampa didžiulė.“ Tomas pritaria: „Patepti kūną? Tai neįmanoma. Kas nuritins akmenį?“ Taryba nusprendžia: ši misija tiesiog pernelyg pavojinga. Kapą saugo romėnų kareiviai. Akmuo sveria šimtus kilogramų. Kaip dvi trapios moterys jį nuritins?
Abi Marijos neturi atsakymų į visus klausimus, tačiau jos turi didžiulį tikėjimą. Anksti kitą rytą, kol Jeruzalė dar miega, jos skuba prie kapo. Ir – kokia nuostaba! Akmuo nuritintas.
Dievas yra netikėtumų Dievas. Prabyla asilai. Iš uolos plūsta vanduo. Iš dangaus krenta mana. Varnai atneša maisto. Vanduo virsta vynu. Petras žuvies burnoje randa monetą.
Kai mes „gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (Antras laiškas korintiečiams 5, 7), Dievas nuritina mums nuo kelio visus akmenis. Sunkumų akmenis. Abejonių, sutrikimo ir nevilties akmenis. Jis – negalimų galimybių Dievas. „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Evangelija pagal Matą 19, 26).
„Tikėjimas yra gyvoji jėga, kuri […] įsmeigia savo vėliavą pačiame priešo stovyklos centre“ („Dievo sūnūs ir dukterys“, p. 202). „Tikėjimas palengvina kiekvieną naštą, pašalina bet kokį nuovargį“ („Pranašai ir karaliai“, p. 175). „Kliūtys, kurias šėtonas sukrauna jūsų kely, […] tikėjimo akivaizdoje išnyks“ („Amžių ilgesys“, p. 431).
Tikėjimu įsikabinkite Dievui į ranką ir stebėkite, kaip Jis nuritina jūsų gyvenime akmenis. Tikėkite Jo pažadais ir laukite Jo stebuklų. Pasitikėkite Juo visose aplinkybėse ir žiūrėkite, ką Jis padarys jūsų gyvenime.
Markas Finlis
