Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą (2 Kor 8, 9).
Įsivaizduokite, kad jūs jau danguje. Prie jūsų prieina angelas ir sako: „Ar nenorėtum pakeliauti?“ Ir jūs jam atsakote:
– Žinoma. O kur mes vyksime?
– Štai ten, Visatos pakraštyje, mažoje planetoje, nori išgirsti, ką reiškia būti atpirktam iš žuvusio pasaulio – atsako angelas. – Aš jiems to papasakoti negaliu. O tau aš parodysiu, kaip ten patekti.
Įdomu, ar ne? Pasišventimo įstatymas – tai Visatos įstatymas. Nors danguje nebus reikalingi gydytojai, nebus reikalingi laidotuvių biuro tarnautojai bei nereiks daugelio kitokių žemiškų specialybių, tačiau krikščioniškasis liudijimas vis dėlto nepraras savo aktualumo. Angelai niekada nepatyrė to džiaugsmo, kokį mums suteikia mūsų išgelbėjimas. Ir jeigu pasišventimas yra dangiškojo palaiminimo prasmė, reikėtų pasišvęsti jau čia ir dabar, argi ne?
Jei pagrindinis mano, kaip krikščionies, tikslas yra tas, kad patekčiau į dangų, tai visai galimas dalykas, kad aš visiškai ne krikščionis. Žmogus, kuris tikrai yra gavęs Kristaus Dvasios, daugiau domisi kitų išgelbėjimu, negu savo paties. Prisiminkite Judą, kuris laidavo už savo brolį Benjaminą. Jis sutiko užimti Benjamino vietą, kai suvokė, kad jo brolis gali visam laikui likti vergu Egipte bei tai, kokį sielvartą tai suteiktų jo tėvui.
Ar atsimenate, kaip Mozė išvedė Izraelį iš Egipto? Dievas norėjo sunaikinti murmėjusią tautą ir pasiūlė Mozei tapti didžiosios tautos pradininku. Tačiau Mozė surizikavo netgi savo amžinuoju gyvenimu, kad tik išgelbėtų tautą, kurią jis mylėjo.
Ir Jėzui, didžiausiam visų gėrybių Davėjui, dangus neteikė džiaugsmo, kol mūsų pasaulis buvo pražūties būsenoje. Jis praėjo ilgą kančių kelią, kad danguje mums paruoštų vietą, ir taip pat rizikavo savo amžinuoju gyvenimu. Mozėje, Jude ir visoje Visatoje pasireiškė Jo savęs išsižadėjimo ir atsidavimo dvasia. Šiandien mes turėtume lygiai taip pat būti pasirengę tarnauti bei aukotis kitiems.
Morisas L.Vendenas
