Dieve, Tu pažįsti mano kvailybę, mano nuodėmės Tau ne paslaptis. (Psalmynas 69, 6)
Prieš keletą metų viename iš tankiausiai gyvenamų Indijos miestų greitai lėkusi taksi partrenkė gatvės berniūkštį. Nelaimingą atsitikimą matęs valdininkas nuvežė sunkiai sužeistą berniuką į netoliese esančią ligoninę, kur jis pamažu pasveiko.
Valdininkas su žmona kiekvieną dieną lankė savo jaunąjį draugą ir labai jį pamilo. Kadangi berniukas neturėjo savo šeimos, jie nusprendė jį įsivaikinti. Kai jį išrašė iš ligoninės, jie su džiaugsmu atsivežė jį į savo dvarą kaip tikrą šeimos narį. Mama kiekvieną dieną vežiojo sūnų į ligoninę, kad ten jam pakeistų tvarsčius. Vieną rytą ji buvo labai užsiėmusi ir paklausė, ar jis nenuvažiuotų vienas. „Žinoma, – išdidžiai atsakė berniukas, – aš žinau šį miestą kaip savo penkis pirštus.“ Mama davė jam dolerį ir dvidešimt penkis centus, kad sumokėtų gydytojui, ir, pabučiavusi bei nusišypsojusi, palinkėjo gero kelio.
Berniukas išėjo į ligoninę. Vos užsukus už kampo, jam kilo pagunda. Jis sustojo, išskleidė delną ir įsistebeilijo į spindinčias monetas. Jis dar niekada nebuvo turėjęs tiek daug pinigų. Kam juos atiduoti gydytojui?
Minutėlę berniukas stovėjo ir svarstė. Paskui apsisprendė. Pažvanginęs monetomis, vaikas nubėgo gatve, ir niekas daugiau jo nebematė.
Tėvas, kurį jis paliko, buvo pakankamai turtingas. Visi kiti jo vaikai baigė universitetus ir ilgainiui užėmė aukštus postus vyriausybėje bei versle. Jis ketino atverti savo naujajam sūnui visas galimybes, net padaryti jį šeimos turto paveldėtoju. Tačiau mažasis neklaužada į viską numojo ranka dėl 1 dolerio 25 centų.
Būna atvejų, kai ir mes dėl menko trupinio apleidžiame tokią gausybę. Mes suspaudžiame rankoje nepaklusnumo monetas ir nubėgame juslinių malonumų gatve. Dėl kelių žemiškų blizgučių mes paliekame amžiną laimę. Mes pasirenkame tai, kas žemiška, vietoj to, kas dangiška, čia vietoj anapus, dabartį vietoj amžinybės. Ir visą laiką mūsų dangiškasis Tėvas skaudama širdimi laukia, kol galės duoti mums daug daugiau.
Mes esame šeimos turto paveldėtojai. Niekada to neužmirškime.
Markas Finlis
