Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Antrasis Kristaus atėjimas (Danielius Oželis) 0 2011-04-06 — 23:26

Praėjusioje temoje apžvelgėmę ilgą istorijos laikotarpį apėmusią pranašystę, kurią Dievas parodė Babilono karaliui Nebukadnecarui ir kuri Danieliaus pagalba buvo išaiškinta. Ten mes matėme keturias pasaulines imperijas. Žlugus paskutinei, Romai, Europa pasidalijo į daug mažesnių karalysčių, kurių dauguma išliko iki mūsų dienų, kitos išnyko, atsirado naujų. Pranašystės pabaigoje pamatėme Dievo pažadą po visų Jo nurodytų karalysčių žlugimo, kažkuriuo susidalijusios Europos laikotarpiu, įkurti Dievo amžiną karalystę. Tai buvo pavaizduota akmeniu, be žmogaus rankų pagalbos atitrūkusiu nuo kalno ir sunaikinusiu visas žmonių sukurtas karalystes. Tas akmuo išaugo ir užėmė visą pasaulį. Danielius paaiškino, kad Dievas tokiu būdu įkurs Savo karalystę. Kitose pranašystėse Dievas pranešė, kad ta Karalystė bus įkurta per Mesiją (hebrajiškai – Mesijas, graikiškai – Kristus, lietuviškai – Pateptasis, Įgaliotasis).

Šis Dievo pažadas buvo daug kartų pakartotas per kitus pranašus, kol galiausiai Jėzus pats ėmė kurti tos Karalystės pagrindus. Tai įvyko prieš pora tūkstančių metų, kai Jėzus per Mariją priėmė žmogaus kūną.

Sulaukęs trisdešimties metų, Jėzus pasikrikštijo ir ėmė skelbti Dievo karalystės principus. Per tą laiką Jis subūrė dvylika Savo pasekėjų, apaštalų (gr. apostolos – pasiuntinys), kuriuos apmokė ir pasiuntė tęsti Jo darbą – skelbti Kristaus mokslą – Evangeliją, gerąją naujieną, iki pat žemės pakraščių, kur tik gyvena žmonės. Po to Jėzus grįžo pas Savo Tėvą, ten, iš kur Jis buvo atėjęs.

Šitas laikotarpis vadinamas Kristaus pirmuoju atėjimu. Tačiau visą tą laiką Jėzus mokė, kad atpirkimas iš nuodėmių – tai tik pirmoji Jo plano dalis. Jis ateis dar kartą. Tada Jis ir įkurs Savo amžinąją karalystę. Šitą tikinčiųjų viltį Jėzus įtraukė į maldą, kurios mokė Savo pasekėjus: „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. (Mt 6, 10) Šitos maldos žodžius krikščionys kartoja iš kartos į kartą jau porą tūkstančių metų. Ši viltis neužgeso ir neišblėso iš Jo pasekėjų atminties. Tai vadinama Kristaus antruoju atėjimu. Apaštalas Paulius rašo: „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“. (Hbr 9, 28) Jėzus ir pats labai konkrečiai nusakė Savo tarnavimo antrąją dalį: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‚Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 1–3) Tai Jėzus pasakė prieš palikdamas Savo pasekėjus, kad jie suprastų, jog Jis nemeta jų, bet eina toliau įgyvendinti Savo planų.

Kur Jis ruošia tas vietas? Kur ta vieta, kur Jis yra? Apaštalas Paulius sako: „Mat Kristus įžengė ne į rankų (žmogaus) darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“. (Hbr 9, 24) Taigi aišku, Jėzus grįžo pas Savo Tėvą, ten, kur Jis buvo per amžinuosius laikus. Savo paskutinėje maldoje Tėvui, prieš suėmimą ir nukryžiavimą, Jėzus Tėvui pateikė tokį prašymą: „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“. (Jn 17, 24)

Evangelistas Lukas aprašo Jėzaus atsiskyrimą nuo mokinių. Manau, kad tai buvo įspūdinga. Tai atsiskleidžia ir žiūrovų elgesyje. „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“. (Lk 24, 50–51) „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių“. (Apd 1, 9) Toliau Lukas rašo, kad stebėtojams sunku buvo atsitokėti ir patikėti tuo, kas įvyko. „Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: ‚Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų‘“. (Apd 1, 10–11)

Angelai, kurie šiuo atveju pasirodė žmogaus pavidalu, pakartojo, kad Jėzus ateis dar kartą. Be to, angelai nurodė ir būdą, kaip tai įvyks. Pirmą kartą Jėzus atėjo žmogišku būdu – gimė kaip kūdikis per Mariją. Tačiau antras kartas bus skirtingas. Jis nebegims kūdikiu. Jis pratęs Savo tolimesnius planus. Dabar Jo atėjimas nebus toks nepastebimas, kaip pirmą kartą. Jėzus pasakė: „Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas“. (Mt 24, 27) „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs Savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“. (Mt 24, 30–31) „Kai ateis Žmogaus Sūnus Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės Savo garbės soste“. (Mt 25, 31) Jėzaus antrasis atėjimas tikrai skirsis nuo pirmojo. Dabar Jėzus ateis su visa Savo dieviška šlove ir didybe. Neveltui pasakyta, kad daugeliui tai sukels spontanišką raudą. Dabar jie pamatys, ko atsisakė, ką atmetė ir ką prarado.

Toliau kalbėdamas, Jėzus praneša Savo antrojo atėjimo tikslą. Jis ne vienas. Apie vieną jau skaitėme: „‘Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 1–3) Tačiau tai ne vienitelis tikslas. Jėzus sako, kad būtent tada spręsis kiekvieno žmogaus amžinasis likimas. Ne visi žmonės vienodi, ne visi siekė tų pačių tikslų, ne visi buvo mieli, atidūs ir gailestingi. Net ne visi buvo sąžiningi. Jėzus pareiškia, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas Dievui, savo Kūrėjui, už savo veiksmus. „Juk Žmogaus Sūnus ateis Savo Tėvo šlovėje su Savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“. (Mt 16, 27)

Kadangi tai visuotinis teismas, tai ir Jėzaus atėjimas turi būti labai viešas – visi turi Jį pamatyti. „Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!“ (Amen – tikrai taip) (Apr 1, 7)

Šitai tikslo daliai įgyvendinti neužtenka Jėzui tik ateiti į žemę. Daugybė tikinčių žmonių, – nuo pasaulio pradžios iki paskutinių dienų – kuriuos Jis numatė pasiimti pas Save, yra mirę. Tad pažvelkime, kas dar pažadėta to šlovingojo atėjimo metui.

Tai konkrečiai aprašo apaštalas Paulius. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“. (1Tes 4, 13–18) Labai nuosekliai ir aiškiai užrašyta. Pirmiausia apaštalas sako, kad mums reikia žinoti, kaip visa tai įvyks. Priešingu atveju ir mes beviltiškai raudosime išsiskirdami su mirštančiais mūsų tikinčiais artimaisiais. Paulius sako, kad tai išgyvena tie, kurie miršta be vilties. Po mirties jiems jokia pagalba nebegalima.

Kitas dalykas, jei žmogus miršta turėdamas viltį Kristuje. Tai yra, jei jo gyvenimas atitiko tuos kriterijus, kurių Kristus laukia iš mūsų. Tada mirtis mums – tik miegas, iš kurio būsime pažadinti. Bet ne anksčiau, negu sugrįš Jėzus. O tai dar neįvyko. Tad visi mirusieji tebesiilsi kapuose, laukdami to šlovingojo prisikėlimo. Iškilmingas vyriausiojo angelo trimito gausmas, ir atsiveria mirusių tikinčiųjų kapai. Sunku patikėti? Be abejo. Paulius tai pavadina „paslaptimi“. Jis ne tik tvirtina, kad tai įvyks, bet ir pasako, kokiais kūnais kelsis mirusieji. „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“. (1Kor 15, 51–53) Čia Paulius kalba ne apie visą žmoniją. Čia jis sako “„mes“, tai yra, tikintieji.

Taigi kas laukia tikinčiųjų prisikėlimo dieną? Pirmiausia, Raštas sako, kad kelsis tikintieji, kurie gyveno prieš tai, ir jie kelsis jau negendančiais kūnais, tai yra jie nebesirgs, nebemirs, jų kūnai numatyti amžinam gyvenimui. Po to tie tikintieji, kurie Jėzaus atėjimo metu dar buvo gyvi, taip pat akimirksniu gauna tokį pat negendantį kūną. Tada susidaro viena bendra grupė, ir jie paimami prie Dievo sosto, kad visada liktų su juos atpirkusiu Viešpačiu. Jau Senojo Testamento laikais per pranašą Izaiją, gyvenusį septynis šimtus metų prieš Kristaus gimimą, Dievas buvo pasakęs: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes Tavo rasa – rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis (kapas) atiduos mirusiuosius“. (Iz 26, 19)

Bet juk tuo metu, kada Jėzus ateis antrą kartą, čia, žemėje gyvens ir ne visai amžinam gyvenimui pasiruošusių žmonių. Daugybė kitų taip pat ilsisi kapuose. Kas jų visų laukia? Ar ir jie tuo metu kelsis, ar ir jie gaus tą šlovingą negendantį kūną? Ar jie to siekė ir dabar turi pagrindo to tikėtis? Ką sako Raštas?

„Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas. Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios“. (Apr 20, 5–6) Taigi aišku, kad ir prisikėlimai bus du: pirmasis ir antrasis. Raštas sako, kad pirmasis skirtas Dievo žmonėms. Nedorėliams jis negalioja. Jiems dar tūkstantį metų ilsėtis kape, iki antrojo prisikėlimo. O kaip su gyvaisiais, tais, kurie Jėzaus atėjimo metu gyvens žemėje? „Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų. Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų. Jie šaukė kalnams ir uoloms: ‚Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi Jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!‘“ (Apr 6, 14–17) „Visus kitus išžudė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų“. (Apr 19, 21) Kad ir koks klaikus vaizdas, bet ko  geresnio nedorėliai gali tikėtis? Tai jie patys bėga nuo Kristaus ir Jo šlovės. Tai jie patys geriau trokšta žūti po kalnų griuvėsiais, negu susidurti akis į akį su Tuo, kurį niekino ir juokėsi iš Jo. Tad belieka paukščiams sunaikinti jų lavonų liekanas.

Tačiau tai dar ne paskutinis teismas. Tai tik pauzė tarp įvykių, kuriais turės amžiams užsibaigti nuodėmės sukelta problema Visatoje.

Tik teisieji galės džiaugtis tą iškilmingąją dieną, kada jų priespauda bus užsibaigusi. „Tą dieną bus sakoma: ‚Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo! Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad Jis mus Išganė!‘“ (Iz 25, 9)

Plačiau apie tuos įvykius, tūkstanties metų laikotarpį ir kas po jo, pakalbėsime kitose temose. Dabar norėtųsi iškelti dar vieną mintį: kada tai įvyks? Ar žinomas tas laikas, kada Jėzus sugrįš į žemę? Juk jau beveik du tūkstančiai metų, kai tikintieji meldžiasi laukdami tos dienos? Ar ji žinoma? Štai ką sako Raštas: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“. „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog Jis arti, prie slenksčio“. (Mt 24, 36.32–33) Sąmoningai Jėzus nepranešė Savo sugrįžimo laiko. Juk tikrai mes būtume linkę papiktnaudžiauti savo atėjimu pas Dievą, žinodami, kad dar daug laiko turime. Tačiau Jėzus pasakė, kad kaip kituose gamtos reiškiniuose mes suvokiame besikeičiančius įvykius, taip ir dėl Jo sugrįžimo yra ženklų, arba požymių, pagal kuriuos galime orientuotis laike. Apie juos pakalbėsime artimiausioje temoje.

Galiausiai, juk ne taip svarbu, kada tai įvyks, jei mes būsime pasiruošę tam. Blogiau, jei tai mus užkluptų nepasiruošusius. Jėzus tam ir ragina mus: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Lk 21, 36)

autorius

Danielius Oželis. Pastorius. Lietuvos Biblijos draugijos redakcinės komisijos narys. Ilgus metus tarnavo Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje prezidentu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug jėgų įdėjo siekdamas atkurti Bažnyčia po ilgus metus trukusios priespaudos. Šiuo metu dirba Plungėje ir Skuode. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!