Antra straipsnio dalis. Pirmoji dalis čia.
Turbūt įdomu žinoti, kokį vaidmenį kuris iš Jų trijų atlieka? Ką veikia Dievas Tėvas, Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir Dievo Šventoji Dvasia? Ar apskritai įmanoma tą skirtumą pamatyti, jei Jie veikia išvien? Tikrai, kad dažniausia nepavyksta atskirti, kuris iš Jų darė tą ar kitą. Pirmosios Biblijos dalies, Senojo Testamento, skaitytojai įsivaizduoja visame tame Dievo Tėvo veikimą. Tuo jie net nesuabejoja. Tad neretai pareiškia, kad Senojo Testamento Dievas labai griežtas ir rūstus, o Naujojo Testamento – geras Dievas. Toks požiūris parodo, kad tokį asmenį galima pavadinti Biblijos skaitytoju, bet ne tyrinėtoju. Apaštalas Paulius kategoriškai paneigia tokį supratimą: „Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyse ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus“. (1Kor 10, 1–4) Laiške kolosiečiams Paulius pareiškia, kad viskas, kas tik buvo Dievo daroma, buvo daroma per Jėzų: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam, Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“. (Kol 1, 15–18) Kitas Jėzaus sekėjas, Jonas, rašydamas evangeliją apie Jėzaus veiklą, kalba labai panašiai: „Pradžioje buvo Žodis (Čia Jonas, apibūdindamas Jėzaus asmenybę prieš įsikūnijimą, pavartoja graikišką žodį „Logos“ – Žodis). Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“. (Jn 1, 1–4) Iš viso to galime susidaryti vaizdą, kad Dievas Tėvas Savo sumanymus įgyvendina per Jėzų. Būtent Jėzus yra Tas, kuris nuo pat pradžios veikia Visatos sukūrime ir palaikyme, lygiai kaip Senojo Testamento laikais veikė Izraelio tautoje, kaip Jis veikė gelbėdamas žmogų tada, kai buvo priėmęs žmogaus kūną, ir kaip Jis veikia šiuo metu ir veiks amžinai. Taigi, tiek Senojo Testamento laikais, tiek Naujojo Testamento laikais, siekiant mūsų dienas, mes bendraujame su tuo pačiu Dievu – Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jis – mūsų Kūrėjas, ir Atpirkėjas.
Tad kokį vaidmenį atlieka Dievas Tėvas? Iš jau skaitytų tekstų matome, kad projektas, arba sumanymas kyla iš Tėvo. Jėzus taip pat ne kartą pabrėžė, kad Jis atėjo vykdyti ne Savo, o Tėvo valios: „Tie darbai, kuriuos Man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos Aš darau, liudija apie Mane, kad Mane yra siuntęs Tėvas“. (Jn 5, 36) Apaštalas Jonas taip pat pareiškia, kad „Dievo (šiuo atveju Dievo Tėvo) niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“. (Jn 1, 18) Taigi nuodėmingas žmogus negali tikėtis pamatyti Dievą Tėvą ir likti gyvas. Tam Jėzus ir nusiėmė Savo dieviškumą, prisiėmė žmogaus kūną, kad galėtų bendraudamas su mumis parodyti, koks apskritai yra Dievas. Todėl ir Pilypui Jis pareiškė: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą“. (Jn 14, 9) Tuo pačiu Jėzus pasakė, kad tarp Jo ir Tėvo nėra jokio skirtumo. Bet tai nereiškia, kad Jie yra vienas asmuo.
Taip pat ir nakties pokalbyje su Nikodemu Jėzus pasakė, kad žmogaus išgelbėjimas iš nuodėmės ir pražūties buvo Tėvo sumanymas, kurį Jis įgyvendino per Jėzų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn 3, 16)
Atėjęs atpirkti žmonijos, Jėzus tuo pačiu parodė, koks iš tikrųjų yra Dievas: „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos Man davei iš pasaulio“. (Jn 17, 6) Turėdami iškreiptą Dievo pažinimą, žmonės negalės sukurti tinkamų santykių su Juo. Tačiau po Jėzaus praleistų metų bendraujant su žmonėmis, Jis galėjo būti tikras ir ramus, kad „dabar jie suprato, jog visa, ką Man esi davęs, iš Tavęs kyla“. (Jn 17, 7) Dėka Biblijos, dėka Jėzaus žemiško gyvenimo pavyzdžių šiandieną mes galime pasitikėti mūsų Dievu, žinodami, kad Jis myli mus, kad mes Jam rūpime, kad Jis nėra abejingas mūsų skausmams ir nelaimėms. Mes galime Juo pasitikėti net tada, kada mus paliečia visos negandos, kurių priežasties mes šiandieną dar negalime paaiškinti. Tačiau mes dėl to nebekaltiname Dievo, nes Jį pažįstame, žinome, kad ne Jis tai mums siunčia.
