Straipsnio tęsinys. Pirmoji dalis čia. Antroji dalis čia. Trečioji dalis čia.
Apie trečiąją Dievybės Asmenybę – Dievą Šventąją Dvasią – Jėzus yra suteikęs nemažai žinių. Norint pažinti visą Dievybę, įdomu susipažinti ir su Šia kiek paslaptinga Asmenybe.
Pirmiausia Raštas byloja, kad Ji yra viena ir Dieviškosios Trejybės, reiškia Dievas. „Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa“. (Jn 4, 24) Taip pat, kalbėdamas apie Dievo rūpinimąsi Bažnyčia, apaštalas Paulius Šventąją Dvasią pamini tarp kitų Trejybės asmenų: „Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2Kor 13, 13)
Šventoji Dvasia paminėta ir kalbant apie laiką, kada Dievas kūrė pasaulį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo (kiti vertėjai verčia „Dievo Dvasia“) dvelkė (kiti vertėjai: „gaubė žemę“) viršum vandenų“. (Pr 1, 1–2)
Raštas tvirtina, kad šios Knygos Autorius yra Dievas Šventoji Dvasia. Tai labai tiesiogiai pasako tiek apaštalas Petras, tiek Dovydas, tiek ir kiti Biblijos rašytojai. „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“. (2Pt 1, 19–20) „Štai paskutiniai Dovydo žodžiai: ‚Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė, ištarmė Dievo išaukštinto vyro, Jokūbo Dievo pateptojo, Izraelio tvirtovės numylėtinio. Per mane kalba Viešpaties Dvasia, ant mano liežuvio Jo žodis‘“. (2Sam 23, 1–2)
Išskirtinė ir ta aplinkybė, kad Jėzaus persikūnijimą – iš Dievo į žmogų – įvykdė būtent Šventoji Dvasia. „Angelas jai (Marijai) atsakė: ‚Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave Savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“. (Lk 1, 35)
Kai, įvykdęs atpirkimą, Jėzus rengėsi grįžti pas Savo Tėvą, ten, iš kur Jis buvo atėjęs, Jėzus davė mokiniams pažadą, kad Jo įkurtąją Bažnyčią Jis palieka Šventosios Dvasios globai. Jėzus pareiškė, kad Šventoji Dvasia taps Jėzaus Vietininku. „Aš prašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse.“ „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską priims, ką esu jums pasakęs“. (Jn 14, 16–17.26)
Dar plačiau apie Šventosios Dvasios veiklą ir reikšmę Bažnyčiai Jėzus pasakė vėliau, tai užrašyta Jono evangelijos 16 skyriuje: „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu. Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo… Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“. (Jn 16, 7–13)
Atsisveikindamas su Savo pasekėjais, Jėzus suteikė jiems svarbų pažadą – Šventosios Dvasios įgalinimą įvykdyti Bažnyčios pašaukimą, arba misiją. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“. (Apd 1, 8) Praėjus keliems šimtmečiams, Bažnyčia patyrė skaudų Šventosios Dvasios jėgos praradimą. Kai Bažnyčia atsisakė Kristaus tiesų ir jas pakeitė tradicijomis, Šventoji Dvasia nebegalėjo globoti tokio požiūrio. Tada Viduramžių Bažnyčia nusmuko taip žemai, kad net milijonai jos nukankintų nekaltų Kristaus sekėjų tapo to nelemto pasirinkimo liudytojais. Be Šventosios Dvasios galios krikščionybė virto žmogiška organizacija.
Sugretinus Jėzaus persikūnijimo patyrimą su tuo, ką turi išgyventi kiekvienas, norintis tapti Jėzaus sekėju, matome, kad pokalbyje su Nikodemu Jėzus palygino Savo patyrimą su mūsų patyrimu. Kaip Jėzaus dievišką prigimtį Šventoji Dvasia pakeitė žmogiška, taip ir mūsų nuodėminga prigimtis gali būti pakeista tik dėka Šventosios Dvasios veikimo. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“. (Jn 3, 5–6) Tai permaina, kuri turi įvykti žmoguje, kurią Jėzus pavadina iš naujo gimimu, tačiau Jėzus labai aiškiai pasakė, kad žmogus pats to padaryti negali. Tai gali įvykdyti tik Šventoji Dvasia. Taigi aišku, kad kiekvieno mūsų išganymas galimas tik dėka Jėzaus Kristaus Vietininko, Šventosios Dvasios.
Natūraliai kyla mintis, kad kiekvieno mūsų santykiai su Šventąja Dvasia yra labai reikšmingi, dažnai labiau, negu mes manėme iki šiol. Štai ką rašo apaštalas Paulius: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“. (Ef 4, 30) „Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią!“ (Hbr 10, 29) Kaip Dieviška Asmenybė, kaip Jėzaus Kristaus Vietininkė, kaip Kristaus Bažnyčios Globėja, Šventoji Dvasia daro viską, kas pasitarnautų žmogaus išganymui. Apaštalo Pauliaus retorinis klausimas skatina pagalvoti: jeigu mums to per maža, jeigu mes paniekiname visas Dievo suteiktas priemones mūsų išganymui, kuo tada pasitikime, kas mus išgelbės paskutinio teismo dieną? Juk būtent Šventajai Dvasiai Jėzus patikėjo tęsti Jo atliktą atpirkimo darbą. Ji paskirta globoti Dievo vaikus iki pat Jėzaus sugrįžimo dienos. „Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2Kor 13, 13)
Nors Biblijoje nuodėmė nerūšiuojama, nuodėmės bendru principu atlygis yra mirtis (Rom 6, 23), bet kartais iškeliami kai kurie akcentai. Jėzus mirė už visas pasaulio nuodėmes. Atgailaudami mes galime tikėtis atleidimo dėl visko, ką esame padarę. Tačiau kodėl Jėzus pamini kažkokią nuodėmę, kuriai nėra atleidimo? „Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime“. (Mt 12, 31–32) Nelabai aišku, apie ką Jėzus kalba. Gal aiškiau taps perskaičius Pauliaus komentarą šiuo klausimu. „Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“. (Hbr 6, 4–6) Dabar turbūt aiškiau. Apaštalas sako, kad žmogus, kuris gavo iš Dievo viską aiškiai ir suprantamai, kuris tai asmeniškai išgyveno ir patyrė, bet pasirinko nuodėmingą gyvenimą, – tai ir pavadinta neatleistina nuodėme. Žmogus tai padarė ne dėl žinių trūkumo, bet savo asmenišku sprendimu atmetė visas Dievo siūlomas priemones. Ar galėtume kaltinti Dievą dėl to, kad žmogus pats tai pasirinko – pražūtį? Pamąstykime.
