AR GALIMA BŪTI GERAM, STENGIANTIS NEBŪTI BLOGAM

O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 28).

Jeigu žmogaus mintys bei ketinimai yra tikrai tokie kaip ir atlie­kami veiksmai ir jei širdyje sutikę su blogiu mes jau nusidedame, nesvarbu, ar mes ir toliau blogai elgiamės, ar darome gerus darbus, tai kodėl kartais, manydami, jog nusidėsime, vis tiek nenusidedame? Jei mes jau nusidėjome ir pralaimėjome kovą, kodėl gi kartais sugebame nusisukti nuo pikto?

Pirma, yra daug būdo bruožų, dėl kurių žmonės nedaro nuo­dėmingų darbų, tačiau šie bruožai neturi nieko bendro su Dievu, pergale ar dvasiniu gyvenimu. Jei kam nors pakanka valios jėgų, kad neužmuštų žmogaus, kurio nekenčia, tai jis išvengs kalėjimo, o tai yra gerai tiek jam pačiam, tiek ir tam žmogui, kuris liks gyvas. Geras poelgis yra naudingas visais atžvilgiais, tačiau tai nėra pergalė Dievo akyse. Yra dar kita priežastis, dėl kurios vidinis pa­taikavimas nuodėmei ne visada lydimas išorinių veiksmų. Taip yra todėl, kad egzistuoja jėga, kuri žmogų sugrąžina pas Jėzų anksčiau negu nuodėmė pasireiškia.

Jei suprantame, kad jau nusidėjome pasidavę nuodėmei šir­dyje, jei laikome tai pralaimėjimu, vis dar galime ateiti pas Kristų su atgaila pirmiau negu nusidėsime veiksmais. Mes pripažinsime, kad mūsų žvilgsnis kažkokiu būdu buvo atitrauktas nuo Kristaus ir liausimės mėginę nugalėti priešą savo jėgomis, pripažinsime savo bejėgiškumą ir atsigręšime į Jėzų.

Mūsų krikščioniškojo augimo procese, mes galbūt dar daug kartų patikėsime savo jėgomis ir savo viduje pasiduosime gundymams. Doroviniais sumetimais mes, galbūt, sukąsime dan­tis ir visas savo valios jėgas sutelksime tam, kad viduje klestinti nuodėmė nepasireikštų viešai. Tačiau to vadinti pergale nedera! Jei nenorime pripažinti, jog gyvename be Kristaus, mūsų kelias atgal pas Jį bus ilgas ir erškėčiuotas. Tačiau, jei suvokiame, kad jau nusidėjome ir prašysime Jo atleidimo – Jis tai suteiks.

Morisas L.Vendenas