II dalis
Kai daug žmonių dirba, dažniausiai jie nesijaudina, ar darbas užbaigtas, ar ne. Darbe jie išbūna paskirtas valandas ir išeina namo. Bet kai mūsų tikslas yra užbaigti darbą, mūsų užduotis yra ypatinga. Viskas, ką turime gyvenime, yra skiriama šios užduoties įvykdymui. Nesvarbu, ar gauname už tai užmokestį, ar ne, mes čia esame tam, kad atliktume savo užduotį.
Prisiminkime, kad Kristaus mokiniams, taip pat adventizmo pradininkams Evangelijos skleidimas pasaulyje nebuvo tik darbas nuo aštuntos ryto iki penkių popiet. Jie kiekviena proga drąsiai skelbė tiesą. Tai buvo jų gyvenimo būdas. Toks turėtų būti ir mūsų gyvenimas. Pranašystės dvasia skelbia mums iššūkį: „Mus apšviečia daug ryškesnė šviesa nei toji, kuri švietė mūsų tėvams. Dievas negalės priimti ar gerbti mūsų, jei ir toliau atliksime tokią pat tarnystę ir darysime tokius pačius darbus, kokius darė mūsų tėvai. Jei norime, kad Dievas mus priimtų ir palaimintų, kaip ir juos anksčiau, turime sekti jų ištikimybe ir uolumu, panaudoti mums duotą šviesą, kaip ir jie panaudojo jiems duotąją, elgtis taip, kaip jie būtų elgęsi, jei gyventų mūsų dienomis. Turime vaikščioti šviesoje, kuri mums šviečia, antraip toji šviesa pavirs tamsa.“
Perskaičiusi šias eilutes, aš stabtelėjau ir giliai susimąsčiau. Ar galite įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei Viljamas Mileris ar Džeimsas ir Elena Vaitai būtų turėję tai, ką mes turime šiandien? Ar galite įsivaizduoti, ką būtų padaręs Martynas Liuteris ar kiti reformatoriai su mūsų šiuolaikinėmis technologijomis? O apaštalai? Ko jie būtų pasiekę, jei būtų turėję mobiliuosius telefonus, kompiuterius, internetą ir būtų galėję skraidyti? Mes turime visus šiuolaikinio amžiaus prietaisus ir laiką taupančias priemones, bet esame tokie išsiblaškę, prarandame laiką ir sukamės ratu greičiau nei bet kada. Tik pagalvokit! Galime akimirksniu susisiekti su kuo tik norime, nukeliauti į kitą pasaulio kraštą per kelias valandas ir kalbėti milijonams žmonių per televiziją ir palydovus, o darbas vis dar neatliktas. Kas negerai?
Manau, kad mes kaip tikinčiųjų bendruomenė visiškai neatsisakėme savojo aš dėl Evangelijos. Mes nenorime aukotis ir būti panaudojami Dievo tikslams, kaip elgėsi apaštalai, todėl ir Vėlyvasis lietus vis dar neišliejamas. Dievas kviečia mus eiti pirmyn, o mes lūkuriuojame ir atsiliekame. Elena Vait šaukia, kad „Viešpats gali padaryti daugiau per vieną valandą nei mes per visą savo gyvenimą, ir kai Jis pamatys, kad esame visiškai pasišventę, per trumpą laiką bus atliktas milžiniškas darbas, ir žinia apie tiesą bus nunešta į tamsiausias žemės kertes, kur ji niekad anksčiau nebuvo skelbta.“
Melody Mason
