I dalis
Tai yra gan naujas reiškinys, kurio kilmė nėra visiškai aiški. Tokiai maldai nėra tvirto biblinio modelio, nors kai kas naudoja istoriją apie tai, kai Izraelio žmonės žygiavo aplink Jerichą. Tačiau teiginys, kad tam tikros maldos tam tikroje situacijoje ar tam tikru laikotarpiu yra veiksmingesnės už kitas, paprasčiausiai neatitinka Šventojo Rašto. Nors mums gali atrodyti, kad turime būti fiziškai arčiau tam tikros vietovės ar situacijos, kad galėtume veiksmingiau melstis, prisiminkime, kad mūsų dangiškasis Tėvas, kuris yra ne tik visažinis, bet ir visur esantis, gerai žino, ko mums reikia, ir atsilieps pagal savo tobulą valią ir savu laiku, tad visai nesvarbu, kur mes melstumės.
Žinome, kad izraelitai bibliniais laikais didžiąją laiko dalį keliavo, tad neabejotina, kad eidami ir meldėsi. Biblija liepia mums be paliovos melstis (1 Tesalonikiečiams 5, 17), o kadangi mes kasdien vaikščiojame, dalis meldimosi be paliovos ir yra malda einant – namo, į darbą, į bažnyčią.
Aš gyvenu kaimo vietovėje ir man labai patinka vaikščioti gamtoje, garsiai meldžiantis, kai girdi ir mato tik Dievas. Dažnai su savimi nešiojuosi Bibliją ir melsdamasi iškeliu ją Dievui, nuolankiai primindama Jo pažadus. Biblija sako, kad Jo Žodis nesugrįžta pas Jį bergždžias (Izaijo 55, 11), ir aš tikiu, kad Dievas yra pagerbiamas, kai tikėdami prašome Jo pažadų. Vieni geriausių mano pokalbių su Dievu vyko vaikštant ir meldžiantis gamtoje. Be asmeninių maldų vaikštant, esu mačiusi stebuklingą Dievo veikimą, kai mes su draugais pasijutome paraginti skirti ypatingą laiką maldai, vaikštant po mūsų Bažnyčios administracines patalpas svarbių susirinkimų metu. 1 Timotiejui 2, 1–8 esame raginami melstis už karalius ir visus esančius vyresnybėje (taip pat ir mūsų Bažnyčios vadovus). Žinant, kokiame dvasiniame mūšyje mes kaip Bažnyčia kaunamės, manau, labai svarbu meldžiantis palaikyti iškeltas mūsų pastorių ir Bažnyčios vadovų rankas, kaip Aaronas ir Hūras palaikė Mozės rankas, kai jis meldėsi už Izraelį (Išėjimo 17, 12). Turime neužmiršti, kad esantys valdžioje, yra iš anksto Dievo numatyti (Romiečiams 13, 1), todėl jie ypatingai nusipelno mūsų maldų ir tarpininkavimo, nesvarbu, ar mes sutinkame su tuo, ką jie daro.
Melody Mason
