Dievo karalystė yra Įstatymo ir tvarkos karalystė; joje nėra sumaišties ir chaoso. Biblija sako: „Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai.“ (1 Korintiečiams 14, 40) Elena Vait rašo: „Aš mačiau, kad Dievui nepatinka sumaištis, ir giesmėse bei maldose turi būti tvarka.“
Didelėje grupėje tikrai tvyrotų chaosas, jei niekas nevadovautų. Tokioje sumaištyje galime pradėti sekti pakrikusiais, fanatiškais ar valdingesniais žmonėmis. Kad išlaikytume tvarką ir orumą, manome, kad kiekvienam maldos susirinkimui, ar tai būtų bendros maldos formatas, ar įprasta trumpa malda, turi būti paskirtas vadovas. Tai gali būti bet kuris žmogus, kurio gyvenime aiškiai matomas Šventosios Dvasios veikimas, – būtų neprotinga elgtis kitaip. Neužmirškite, kad šis paskirtas vadovas (pastorius, bendruomenės vyresnysis ar kitas žmogus) negali būti lyginamas su „dvasiniu vadovu“ ar „maldos vadovu“, kaip dažnai daroma dvasinio ugdymo judėjime. Tai tik žmogus, padedantis palaikyti tvarką ir pusiausvyrą maldos susitikime. Bendroje maldoje šis žmogus kartais gali imtis aktyvesnio vaidmens – pradėti ir užbaigti maldą, pristatyti kiekvieną naują maldos temą, skaitydamas Šventąjį Raštą ar pradėdamas giedoti trumpą giesmę. Tačiau čia nėra mistinio proto valdymo ar „dvasios vadovavimo“. Tai tik būdas palaikyti tvarką, kad meldžiantis didelei grupei žmonių nebūtų chaoso.
Nors bendrumą maldoje galima pasiekti daugybe būdų, mudvi su Dženet Peidž sudarėme bendros maldos schemą ir aprašėme ją knygelėje Praying for Rain: A MiniHandbook for United Prayer. Tik neužmirškime, kad nėra vieno geriausio metodo, kurį būtina naudoti.
Nors ir nemanome, kad bendra malda visada turi vykti nustatyta tvarka, pagrindinė priežastis, kodėl raginame maldoje laikytis šventyklos modelio (dėkojimas, nuodėmių išpažinimas, nuolankus maldavimas ir pagarbinimas pabaigoje), yra ta, kad šiandien Bažnyčioje dauguma žmonių didžiausią dėmesį skiria tik prašymams ir maldavimams. Mes tai mokame geriausiai! Visi turime daugybę reikmių ir mokame prašyti dėl jų Dievą, panašiai, kaip vaikai moka prašyti tėvų gerų dalykų. Liūdna, bet mūsų maldos tapo egocentriškomis ir išsikvėpusiomis. Pamiršome skirti laiko Dievo pašlovinimui ir, svarbiausia, nuolankiai nusižeminti ir atsiprašyti už visas skriaudas. Todėl ir siekiame sugrąžinti žmones prie maldų, sukurtų Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, Nehemijo (Nehemijo 1, 5–11), Danieliaus (Danieliaus 9, 3–20), Jėzaus (Viešpaties malda: Mato 6, 9–13) maldos ir kt. Jei turime maldos temas, dar nereiškia, kad esame įstrigę rutinoje! Tai tik padeda mus pradėti maldą.
Neužmirškime, kad nei bendra malda, nei Viešpaties malda, nei joks kitas maldos modelis negali būti atkartojamas tik kaip paprasčiausia forma. Šios maldos yra tik pavyzdžiai, kokios turėtų būti mūsų maldos, – paprastos, nuoširdžios ir išsamios.
Melody Mason
