Artinantis prie Pažadėtosios žemės

I dalis

Praėjo tik keleri metai nuo tada, kai pradėjau šią nuostabią naują kelionę, ir, žinoma, kiekviena diena man yra augimo procesas. Aš vis dar turiu grumtis, kaip ir visi kiti, – ir kartais suklumpu. Supratau, kad turiu daug daugiau nuodėmių nei kad maniau! Bet taip pat supratau, kad Dievas gali suteikti man pergalę, jei laikysiuosi Jo.

Vaikščiojimas su Viešpačiu kiekvieną dieną ir asmeninių santykių su Juo džiaugsmas tapo didžiausia mano privilegija. Jis yra ne tik mano Gelbėtojas ir Karalius, Patikimas Draugas, bet ir tikra dan­giška Meilė!

Manau, dabar aš daug daugiau nudirbu, tarnaudama Viešpačiui nei anksčiau. Bet viskas pasikeitė. Mano svarbiausi dalykai visiškai kiti! Suprantu, kad Dievas man davė vos kelerius trumpus metus dirbti Jam. Užuot keliavusi tam, kad pamatyčiau pasaulį, dabar trokštu atvesti žmones į Jo karalystę – nesvarbu, namie ar užsienyje. Užuot ėjusi į bažnyčią pasisemti dvasinių jėgų, einu duoti ir tapti palaima kitiems. Užuot buvusi priklausoma nuo savo nuolat besikeičiančių emocijų, kaip elgdavausi anksčiau, išmokau grįsti savo tikėjimą nesikeičiančiu Dievo Žodžiu. Užuot didžiavusis savo gebėjimais ir dvasiniais pasiekimais, dabar suprantu savo silpnumą ir šliejuosi į Jo jėgą.

Tarnystės Viešpačiui nuotykis tapo dar nuostabesnis. Nors ir atsisakiau nuolatinio darbo saugumo, kad galėčiau visą savo laiką paskirti tarnystei, nesijaudinu dėl to, kaip reikės apmokėti sąskaitas, ar ką man atneš ateitis. Kaip ir Hadsonas Teiloras, suprantu, kad lengviausioms pareigoms Jis suteiks man savo malonės, o pačiose sunkiausiose – Jo malonės visada pakaks.

Nors dabar laikau save misioniere visur, kur tik esu, bet labiausiai mano širdį pavergė Bangladešas pirmojo apsilankymo metu. Buvau ten dar daugybę kartų ir vėl ruošiuosi sugrįžti. Ši šalis vis dar yra pati liūdniausia ir sudėtingiausia, kokioje tik esu buvusi; tačiau mane į ją traukia žmonės, ypač vaikai.

Pirmos kelionės metu pamilau našlaičių prieglaudą maždaug už aštuonių valandų kelio į šiaurę nuo Dakos, netoli Indijos sienos. Kai pirmą kartą apsilankiau „Bangla viltyje“, jos įkūrėjai amerikiečiai septintosios dienos adventistai Deivas ir Beverli Veid (Dave ir Beverly Waid) rūpinosi šešiadešimt aštuoniais vaikais. Šis skaičius išaugo iki šimto trisdešimt trijų ir auga toliau. Žinoma, jų prižiūrimų vaikų skaičius yra tik lašas jūroje, palyginti su milijonais skurstančių toje šalyje. Bet net ir išgelbėdami vieną gyvenimą vienu metu, jie smarkiai pakeičia visą amžinybę. Supratau, kad būtent to iš mūsų prašo Dievas – stengtis kaskart paliesti vieną gyvenimą.

Melody Mason