I DALIS
Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. (Pradžios knyga 2, 1)
Kalėdų išvakarės, 1968 metai. Amerikai tai buvo ilgi, sunkūs metai.
1968 metų sausį Šiaurės Korėja užėmė JAV karo laivą „Pueblo“. Vasarį ir kovą Vietnamo kare labai padaugėjo amerikiečių aukų. Visuomenė kaip niekada karštai pasisakė prieš karą. Pavasarį buvo nužudyti Martynas Liuteris Kingas (Martin Luther King) jaunesnysis ir Robertas F. Kenedis (Robert F. Kennedy). Vasarą taip pat nebuvo atokvėpio, nes Vietnamo taikos derybos užsitęsė ir suintensyvėjo antikariniai protestai. Taigi 1968 metus mes, be jokių abejonių, norėjome kuo greičiau užmiršti. Tačiau Kalėdų išvakarėse tamsoje sušvito vilties spindulys. Mus įkvėpė vienas jaudinantis pasiekimas. Pirmą kartą istorijoje žmonės skrido aplink Mėnulį. Ir tie žmonės buvo amerikiečiai! Mes negalėjome patikėti savo akimis, kai televizija transliavo dramatiškus Mėnulio paviršiaus vaizdus. Astronautai Frankas Bormanas (Frank Borman), Džeimsas Lovelis (James Lovell) ir Viljamas Andersas (William Anders) atsiuntė kalėdinius pasveikinimus. Didingą Kalėdų išvakarių akimirką mūsų astronautai perskaitė iš šimtmečių senumo knygos pažįstamus žodžius: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pradžios knyga 1, 1).
Skriedami aplink Mėnulį, žvelgdami į Žemę iš beveik 402 250 kilometrų, astronautai priminė mums, kad gyvenimas nėra atsitiktinumas. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“
Šiuose žodžiuose slypi gili prasmė, praktinė reikšmė ir išliekanti tiesa. Apsvarstykime šią pasaulio sukūrimo sceną kiek detaliau.
Užbaigęs kūrimo savaitę, Dievas apvainikavo ją sukurdamas Adomą ir Ievą. Jis džiaugsmingai sušuko visatai: „Atbaigta!“
Ši scena Pradžios knygoje 2, 1 apibūdinta taip: „Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė“. Žodis „atbaigti“ liudija apie tai, ką atliko Dievas. Sukūrimas yra Dievo darbas. Mes neevoliucionavome. Mes nesukūrėme patys savęs. Žodis „atbaigti“ kalba apie Kūrėją, kuris užbaigė pasaulio kūrimą, apie Kūrėją, kuris rūpinasi Savo kūriniais. Jums daugiau nebereikės nuogąstauti, kad esate menkaverčiai. Dievas sako: „Aš užbaigiau sudėtingos tavo esybės kūrimą. Aš sukūriau tavo plakančią širdį, gyvybę teikiančias ląsteles, elektrines–chemines smegenų daleles, visą sudėtingą tavo asmenybę. Aš tave padariau. Aš tave sukūriau. Neįvertinti savęs yra įžeisti Tą, kuris tave sukūrė.“
Mūsų Kūrėjo meilės šviesoje mums nebeteks jaustis nežinomais, nepageidaujamais, neprižiūrimais, nenorimais, nemylimais. Sukūrimo rytmetį pasakydamas „atbaigta“, Dievas deklaravo tokią absoliučią meilę, kad ji amžinai išstums susvetimėjimo, apleistumo ir vienišumo jausmus. Kartu su apaštalu Pauliumi galime sušukti: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Laiškas efeziečiams 2, 19).
Dievas mus sukūrė. Jis mus myli. Mes nesame kosminiai našlaičiai. Mes – Dievo šeimos vaikai. Ir tai svari priežastis džiaugtis.
Markas Finlis
