Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens (Apr 22, 17).
Vienam žmogui sugedo automobilio signalas, todėl jis nuvažiavo į miesto auto dirbtuves, kad jam jį pakeistų. Kai jis lyjant lietui privažiavo prie pastato, paradinės durys buvo užrakintos, o ant jų kabėjo lentelė su užrašu: „Duokite ženklą automobilio signalu!“ Ar kada nors esate jautę neviltį, kokią tada pajuto tas žmogus?
Aš niekada nepamiršiu, kaip stengiausi atversti savo sūnų. Mieste, kuriame tada gyvenome, padėtis nebuvo gera. Aš nerimavau dėl sūnaus, bijojau, kad ir jis nebūtų įveltas į kokį blogą darbą. Aš kalbėjausi su juo, per daug kalbėjausi, kol staiga supratau, kad, ko gero, jau užtenka kalbų ir reikia pradėti melstis.
Netrukus keletas mokyklos draugų, kuriuos aš gerbiau, pakvietė jį pasikalbėti į Biblijos mokytojo namus. Sūnus nusprendė ten nueiti ir užduoti keletą klausimų, į kuriuos negalėjo pats sau atsakyti. Taigi jis ten nuėjo ir ėmė žaisti savo žaidimą. Bet pokalbiui beveik įpusėjus sūnus ėmė ir sukluso. Tik vėliau jis sužinojo, kad kai kurie jo draugai meldėsi už jį. O jau besibaigiant pokalbiui jis išgirdo tai, ko jo nuomone dar niekada nebuvo girdėjęs, nors aš jus užtikrinu, kad jau buvo! Tą vakarą jis išgirdo, kad norėdami ateiti pas Kristų neturime stengtis pakeisti pačių savęs, kad pas Kristų mes visada ateiname tokie, kokie esame, ir Jis pats keičia mūsų gyvenimą.
Sūnus parėjo namo laimingas ir susijaudinęs. Priėjęs prie manęs jis tarė: „Paklausyk, tėti, tu tik paklausyk. Mums nereikia stengtis pakeisti savo gyvenimo, kad galėtume ateiti pas Kristų. Mes ateiname pas Jį tokie, kokie esame, ir Jis pats keičia mūsų gyvenimą!“
Aš nenorėjau sumažinti jo džiaugsmo, kurį jis patyrė dėl šio atradimo, todėl apsimečiau nustebęs: „Iš tikrųjų?“ Atrodė, kad net ir kraujas mano gyslose pradėjo tekėti greičiau. Kitą rytą aš ėjau pro jo kambarį ir pro pravertas duris mačiau, kad sūnus skaito Bibliją. Dar vakar Biblija jam nebuvo įdomi, o šiandien jis jau nebegalėjo abejingai padėti jos į lentyną. Dar nesibaigus tai savaitei, mūsų namuose jis su savo draugais suorganizavo Evangelijos skelbimo susirinkimą ir norėjo pasidalyti su jais savo nauju atradimu.
Kai žmogus pagaliau supranta, kad pas Jėzų mes galime ateiti tokie, kokie esame, jo gyvenime viskas pasikeičia.
Morisas L.Vendenas
