Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą veda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį (2 Kor 7,10).
Jėzus mus myli, kai pas Jį ateiname tokie, kokie esame. Atgaila neatsiranda mūsų pačių valia, ji nėra būtina sąlyga, kad mus priimtų Dievas. Knygoje „Kelias pas Kristų“ kalbama, kad „kaip tik čia daugelis ir klysta, o Kristus, net ir norėdamas, negali jiems padėti. Jie mano, kad negali ateiti pas Kristų, neišpažinę savo nuodėmių. Jie galvoja, kad atgaila ruošia kelią nuodėmių atleidimui“ (29 p.). Tačiau atgaila yra dovana, kurią mes gauname, atėję pas Kristų.
Apreiškime Jonui (3, 19) Laodikėjos Bažnyčia raginama būti uoli ir atsiversti. Kadangi mes gyvename šioje žemiškosios istorijos epochoje ir, šiaip ar taip, esame potencialūs laodikiečiai, mums yra be galo svarbu suprasti tikrosios atgailos prigimtį. Atgaila negali būti pasiekta net ir didelėmis pastangomis ar bandymais įteigti sau, kad liūdime dėl padarytų nuodėmių. Apaštalų darbų knygoje rašoma: „Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“ (Apd 5, 31). „Atgaila – ne mažesnė Dievo dovana, negu atleidimas ir nuteisinimas. Ją galima patirti tik tada, kai Kristus ją duoda mūsų sielai“ (Selected Messages (Rinktinės žinios), book 1, p. 391). Taigi jeigu aš šiandien noriu atgailauti, turiu pulti ant kelių ir prašyti Dievo tos dovanos, nes atgaila – dovana, o Jis mėgsta savo vaikams duoti palaimą nešančias dovanas. 2-ame laiške korintiečiams pasakyta: „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą veda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (7, 10). Kaip galima liūdėti pagal Dievo valią? – Kai liūdesį siunčia Dievas. Tokio liūdesio negalime patirti, jei pasikliaujame tik savo jėgomis.
Mums būtina suprasti, kad Laodikėjai reikia kaip tik atgailos. Ir ne todėl, kad ten yra visiška suirutė. Ne, Laodikėjos moralė stipri. Ji garsėja savo išoriniu pamaldumu. Tačiau nepaisant to, Išgelbėtojo ten nėra. Jis beldžiasi į duris ir nori, kad Jį įleistų. Laodikėja turi prisiimti atgailą už tai, kad visa jos nepriekaištinga moralė ir daugybė padarytų gerų darbų neturi nieko bendra su Kristumi. Galbūt Jėzus vis dar stovi už didelių bažnyčių ar įstaigų durų ir nori, kad Jį įleistų?
Mums reikia atgailauti už tai, kad savo gyvenime sutelkdavome savo dėmesį į bet ką, tik ne į Kristų. Ar Kristus yra svarbiausia jūsų gyvenime, šeimoje, santykiuose su kitais? Ar Jis yra jūsų mintyse, ar Jis pasirodo, kai jūs kalbatės? O gal jums būtina ateiti pas Jį ir atgailauti, nes jūs iki šiol verčiate Jį belstis į jūsų širdį?
Morisas L.Vendenas
