ATIDUOTI SAVE, O NE KAŽKĄ KITA

Kaip parašyta: Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas juo tiki, neliks sugėdintas (Rom 9, 33).

Jei esame nusidėjėliai ir nepadedant Dievui negalime įgyti tikrojo paklusnumo, tai mums lieka tik viena – klausyti Jo, atsiduoti Dievui, ir apskritai atsisakyti minties, kad galime būti bent kiek paklusnūs, jei pasikliaujame tik savo jėgomis.

Žodžiui klausyti artimiausias pagal reikšmę yra žodis paklusti, kuris vartojamas ir Laiške romiečiams: „Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatymo, nepasiekė įstatymo. Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens […]“ (Rom 9, 30–33). Suklupimo ak­muo – tai Kristus.

„Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – ­jų išgelbėjimui. Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo“ (Rom 10, 1–2). Jie į kažką nekreipė dėme­sio, kažko nesuprato. Ko gi jie nebe suprato? – „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 3–4).

Kas nors iš jūsų gali paklausti: apie kokį teisumą čia kalbama, įskaitomą ar suteikiamą? Čia jokio skirtumo nebėra! Nėra tokios są­vokos kaip teisumas be Kristaus. Nesvarbu, ar teisumas įskaitomas, ar suteikiamas. Nesuprantantis Dievo teisumo žmogus, nusidėjęs bando nustatyti savąjį teisumą. Atkreipkime dėmesį, kad žydai nepa­kluso, tai yra neatidavė pačių savęs. Čia kalbama ne apie kokio nors daikto atidavimą, bet apie atsidavimą. Atiduoti ką nors ir atsiduoti – ­toli gražu ne tas pat.

Stiprios valios žmogus, kuris ir nepadedant Kristui liaujasi girtuok­liavęs, rūkęs, ėjęs į šokius, taip pat gali tapti „geru“ bažnyčios nariu. Bet kas iš tikro padaro tą permainą? Pats žmogus. Ir netgi jei jis elgsis gerai, jo elgesys ir toliau bus nuodėmingas, nes jis gyvena nepriklau­sydamas nuo Kristaus. Patys mes galime parodyti tik išorinį paklusnumą. Tačiau toks paklusnumas – nenuoširdus. Tikrąjį paklusnumą įkvepia tik pats Kristus, kai mes su Juo bendraujame.

Morisas L.Vendenas