III dalis
Trečias išmėginimas: kai gamtos jėgos ir šis pasaulis atrodo pernelyg galingi. Mato 14, 28–30 randame garsų pasakojimą apie tai, kaip Petras ėjo vandeniu. Iš pradžių, kai Jėzus pakvietė jį išlipti iš valties, jis ėjo su tikėjimu širdyje, ir virš vandens jį laikė tikėjimas Kristumi. Tačiau, kai Petras nugręžė akis nuo Išgelbėtojo ir ėmė dairytis į siautėjančią audrą, jis pradėjo skęsti.
„O ne! Ką aš padariau? Geriau nebūčiau išlipęs iš valties!“
Kaip dažnai mes darome tą patį? Jėzus vedė mus tikėjimo keliu. Mes matėme Jo darbą praeityje; mes matome Jį veikiantį netgi dabar. Bet paskui mūsų žvilgsnis nukrypsta į aplink siaučiančias audras. Šio pasaulio karalystė atrodo pernelyg galinga, kad ją būtų įmanoma įveikti. Ar mes pasitikėsime Juo netgi tada? O gal imsime skęsti neviltyje, galvodami: „Tai per daug sunku – neįmanoma! Nuėjau per toli plonu ledu. Dabar jau Dievas negalės padėti!“
Ar jums nekyla pagunda atsiduoti nerimo ar gilaus nusiminimo jausmams? Pranašystės dvasia mus drąsina: „Tamsiausiomis dienomis, kai aplinkybės atrodo ypatingai grėsmingos, nebijokite. Tikėkite Dievu…
Kai tikėjimu semiamės iš Jo jėgų, Jis pakeis, nuostabiai pakeis pačią beviltiškiausią ir liūdniausią perspektyvą. Jis padarys tai savo vardo garbei.“
Letė Berd Kauman (Letti Berd Cowman), „Šaltiniai dykumoje“ autorė, rašo:
„Visų didžiųjų Biblijos veikėjų gyvenime Dievas veikė tokiu būdu. Abraomas, Mozė ir Elijas nebuvo iš pat pradžių tokie didūs, bet tokiais tapo per savo tikėjimą ir tik taip tapo tinkami pareigoms, kurioms juos pašaukė Dievas. Pavyzdžiui, Juozapo atveju, kurį Dievas ruošė Egipto sostui, mes skaitome psalmėse, kad „Viešpaties žodis jį išbandė“ (Psalmė 105, 19). Ne gyvenimas kalėjime su kietomis lovomis ir prastu maistu jį išbandė, bet žodžiai, Dievo ištarti jam į širdį jaunystėje apie iškilimą ir garbę, kuri bus daug didesnė nei jo brolių. Tai jis visada saugojo širdyje, kai kiekvienas žingsnis jo gyvenime vertė vis labiau galvoti, jog tai neįmanoma, tai niekada neišsipildys, kai buvo įmestas į kalėjimą ir liko jame kalėti, būdamas nekaltas, kai kiti, kurie tikriausiai buvo teisingai įkalinti, buvo išleisti į laisvę, o jis vienas ir toliau liko kamuotis. Tai buvo ilgos valandos, išmėginusios jo sielą, tačiau tos pačios valandos leido jam dvasiškai augti ir tobulėti, ir kai atsitiko tai, kas buvo išpranašauta (kad jis paleidžiamas iš kalėjimo), Juozapas jau buvo pasiruošęs ypatingai užduočiai – bendrauti su savo savavaliais broliais su tokia didele meile ir kantrybe, kurią galėjo pranokti tik pats Dievas.“
Kauman tęsia: „Jokie persekiojimai taip neišbando, kaip štai tokie patyrimai. Kai Dievas praneša savo tikslus, o dienos bėga, ir Jis nepadaro, ką žadėjo, išties sunku tikėti; bet tai yra tikėjimo disciplina, kuri atves mus į Dievo pažinimą, ir be jos tai būtų neįmanoma.“
O, kad mes išlaikytume žvilgsnį, pakeltą į Jėzų, vienintelį, turintį galią pervesti mus per jūrą ir bangas! O, kad pasitikėtume Juo net ir vidury audrų, net kai atrodo, kad Dievo pažadai neišsipildys! Jis daug galingesnis už bet kokią audrą, su kuria susidursime savo gyvenime.
Melody Mason
