IV dalis
Ketvirtas išmėginimas: paskutinis išbandymas, kai atrodo, jog Dievas patyrė nesėkmę. Mato 27 skyrius pateikia mums skausmingą pasakojimą apie Kristaus nukryžiavimą ir mirtį. Tai tikriausiai pats sunkiausias išmėginimas, kokį mes kaip krikščionys galime patirti. Kaip galėtume pasauliui paaiškinti savo tikėjimą Išgelbėtoju, kuris, rodos, pats susikirto?
Tik įsivaizduokite apaštalų sielvartą prie kryžiaus, kai Jėzus leidosi kankinamas, nuteisiamas ir galiausiai nukryžiuojamas!
„Juk Tu Mesijas, argi ne… argi ne? – Beveik girdžiu juos sakant su ašaromis akyse. – Jei esi Tas, kas sakaisi esąs, kaip gali leisti jiems šitaip su Tavimi elgtis?“ Fariziejai ir sadukiejai šaipėsi iš Kristaus sekėjų: „Štai kokiu gelbėtoju sekėte! Jis negali net pats savęs išgelbėti. Kaip Jis išgelbės jus?“
Nugalėti, iš sielvarto plyštančiomis širdimis, mokiniai žiūrėjo, kaip šėtonas, rodos, laimėjo kovą. Tačiau per tai, ką mokiniai laikė pralaimėjimu, Dievas laimėjo didžiulę pergalę ir didžiulę šlovę. 1 Jono 5, 4 parašyta: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“
Ar išsilaikysime tikėjimu ir malda, kol sulauksime pergalės? Ar melsimės ir tada, kai Dievas tylės? Ar melsimės tada, kai atrodys, jog Jis mus pamiršo? Kai tai atrodys neįmanoma šiame pasaulyje ar kai atrodys, jog Jis pralaimėjo, ar mes vis tiek pasitikėsime Juo ir melsimės?
Mes esame perspėjami: „Nelaimių ir vargų metas, laukiantis mūsų ateityje, pareikalaus tikėjimo, kuris ištvertų išsekimą, delsimą ir badą, – tikėjimo, kuris nesumažėtų žiauriausių išbandymų metu.“ Tokiu metu vien tik tikėjimo išpažinimas neišgelbės mūsų. Ne, „mes turime turėti tikrą tikėjimą Kristumi“. Tai bus paskutinis didžiausias išbandymas, „bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 10, 22).
Baigdami šį skyrių prisiminkime, kad norėdami turėti tokį retą atkaklų tikėjimą, kuris ištveria net tada, kai iš karto nesulaukiame atsakymo į maldas, mes turime maitinti savo tikėjimą Žodžiu. Turime mąstyti apie Dievo pažadus. Ir kai išmėginimai ateis, turime įsikabinti į Viešpatį su tikėjimu ir nepaleisti Jo.
Be to, turėtume prisiminti gyvenimiškus liudijimus tų, kurie jau ėjo šiuo keliu. Tokių liudijimų yra daug, net ir šių laikų, ir šie tikėjimą stiprinantys pasakojimai padrąsins ir mus. Žinoma, vieni geriausių tikėjimą ugdančių pasakojimų yra knygoje
„Didžioji kova“. Kokį galingą liudijimą apaštalai ir krikščionys reformatoriai per visą istoriją paliko mums! Tokio liudijimo mums reikia šiandien!
Taigi eikime su tikėjimu, kalbėkime apie tikėjimą, maitinkimės ir gyvenkime tikėjimu ir būkime atkaklūs tikėjime! Dievas nori padaryti mums daugiau ir skatina mus prašyti daugiau – su tikėjimu! Neužmirškite, nesvarbu, kas laukia priekyje, mūsų Dievas nepatyrė ir nepatirs nesėkmės! Mes galime Juo pasitikėti. Mes galime pasitikėti Jo Žodžiu – net kai Jis tyli!
Melody Mason
