II dalis
Mes negalime gerai suvokti tokių tragedijų, vykstančių šioje žemėje; tiesiog turime pasitikėti Dievu ir laikytis įsikibę Jo Žodžio, žinodami, kad patiriame tik nedidelę dalį kančios, kurią Kristus patyrė ant Golgotos kalno.
Biblija mums sako: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis.“ (1 Petro 4, 12–13)
Nors ir esu praradusi mylimų žmonių, man neteko susidurti su tokia gilia asmenine tragedija, kaip daugeliui mano pažįstamų. Vis dėlto, yra maldų, kuriomis meldžiuosi jau daugiau nei dvidešimt metų, bet Dievas vis dar nėra į jas atsakęs. Bet tai nereiškia, kad lioviausi meldusis! Yra žmonių, už kuriuos meldžiausi, kad pasveiktų, deja, jie mirė.
Nemanau, kad šioje amžinybės pusėje mes kada nors suprasime, kodėl Dievas atsako į kai kurias maldas, o kitas, regis, praleidžia, kodėl Jis leidžia vieniems pasveikti, o kitiems mirti, kodėl kai kuriems pagelbėja nuostabiais būdais, o kitiems leidžia eiti per kančių ir gėdos slėnį. Bet vieną dalyką tikrai žinau – Jis veltui nešvaisto mūsų skausmo!
Mano draugė Dženet Peidž, patyrusi asmeninę tragediją, dažnai sako: „Jei mes atiduodame savo kentėjimus Dievui, Jis panaudos juos savo šlovei. Niekas tuščiai nešvaistoma Jo karalystėje.“ Biblija mums sako, kad Dievas saugoja mūsų ašaras savo ąsotyje (Psalmė 56, 9). Net ir sumaišties, tylėjimo ir netekčių laikotarpiu Jis vis tiek veikia mūsų gyvenime.
Melody Mason
