Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. (Laiškas efeziečiams 4, 32)
Kerol nenorėjo patikėti, kad jos vyras susitikinėja su kita moterimi. Skyrybos jai atrodė siaubinga perspektyva. Po 25 metų, jos nuomone, laimingos santuokos, jos vyras Tomas palieka ją dėl daug jaunesnės moters. Vyro meilės nuotykis atėmė iš Kerol visas emocines jėgas.
Jų jauniausias sūnus tais metais ketino vesti. Kerol jau laukė, kol vėl liks namuose vienu du su Tomu. Ji manė, jog tai bus metas, kai jų meilė atsinaujins. Ir dabar ji negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko. Kodėl Tomas nusprendė ją palikti po to, kai ji tiek daug atidavė, po to, kai ji nugyveno savo gyvenimą dėl Jo? Pamažu jos klausimai virto kartėliu, paskui – pykčiu. Tai neteisinga! Tai tiesiog neteisinga!
Po skyrybų Kerol visiškai sugniuždė vienatvė ir gili depresija. Kuo daugiau ji mąstė apie tai, kas nutiko, tuo labiau ją ėmė pyktis. Vieną naktį, apimta nevilties, ji šaukėsi Dievo, kad padėtų išsikapanoti iš šios nepakenčiamos situacijos.
Veikiai ji jau įstengė viską apgalvoti ramiai. Jos vyras sugriovė jos praeitį, bet ji neleis jam sugriauti jos ateities. Kad ir ką jis padarė, kad ir kokią nuoskaudą ji jaučia, ji apsispręs jam atleisti.
Kerol prisiminė Laišką efeziečiams 4, 32: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“. Ji apsisprendė leisti šiems žodžiams prasiskverbti į savo sielą, pakeisti savo širdį ir padaryti ją nauju žmogumi.
Jei Kristus galėjo atleisti jai nuodėmes tada, kai ji dar buvo Jo priešas, ji galės atleisti Tomui, nors jis jau tapo jos priešu. Jei Jėzus galėjo ištiesti ranką jai, kai ji nebuvo to verta, ji galės ištiesti ranką Tomui, kai jis to nevertas. Ji paprašysianti Jėzaus suteikti jai naują požiūrį ir pakeistą dvasią. Per Jį ji taps minkštos širdies, maloni ir atleidžianti.
Apsisprendusi atleisti, Kerol patyrė neįtikėtiną vidinę ramybę. Ji vis dar buvo vieniša, tačiau jos įskaudinta širdis nurimo. Ji tvirtai tikėjo, kad gali atiduoti savo gyvenimą į Dievo rankas.
Atlaidumas – gydanti jėga. Kai atlėgsta kartėlis ir atslūgsta pyktis, prasideda Dievo terapija. Tada Jo Dvasia padaro su mūsų gyvenimu kai ką nuostabaus. Atleisti – tai nereiškia pateisinti tą blogį, kurį kažkas mums padarė. Atleisti – tai nebesmerkti mums nusikaltusio žmogaus, kadangi mūsų nesmerkia Kristus. Kai tikrai suvokiame, kiek mums atleido Kristus, negalime pasielgti kitaip, kaip tik atleisti tiems, kurie nusikalto mums. Kai suprantame Jo atleidimą, atleidžiame ir patys.
Markas Finlis
