I DALIS
Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. (Evangelija pagal Joną 19, 30)
Jėzaus priešmirtinis žodis buvo „Atlikta!“ Ką Jis norėjo pasakyti? Kas atlikta?
Atliktas susidorojimas su kaltės jausmu. Jėzuje „dabar nebėra pasmerkimo“ (Laiškas romiečiams 8, 1). Tą, kuris „nepažino nuodėmės, Jis [Dievas] dėl mūsų pavertė nuodėme (Antras laiškas korintiečiams 5, 21). Visa mūsų kaltė Kristaus kūne buvo prikalta prie kryžiaus. Nuodėmės vergija nutraukta. Atlikta. Jėzus buvo „klusnus iki mirties“ (Laiškas filipiečiams 2, 8). Ant kryžiaus Jėzus parodė, kad malonės jėga didesnė už nuodėmės jėgą. Karščiausi šėtono gundymai nepakirto Jo pasiryžimo mus išgelbėti. Kryžius siūlo laisvę nuo nuodėmės vergijos. Malonė mus išlaisvina, nuodėmė nebėra mūsų šeimininkė. Atlikta.
Ant kryžiaus atliktas susidorojimas su baime. Mums jau niekada nebereikės bijoti mirties. Kare su nuodėme pasiekta pergalė. Kapą Kristus pavertė tuneliu. Mirties akivaizdoje kryžius siūlo viltį. Jėzui kryžius nebuvo pabaiga. Net mirtyje Jėzus yra pergalingas. Šlovingas prisikėlimo rytas atskleidžia, kad Jis turi galią įveikti mirtį.
Kryžiaus papėdėje nebelieka jokių neteisingų supratimų apie Dievo charakterį. Kryžius atskleidžia mylinčią Tėvo širdį. Jis parodo, kokį atstumą Dievas pasiryžęs nueiti, kad mus išgelbėtų. Jis atsako į šėtono kaltinimus, kad Dievas yra neteisingas.
Rumunų moksleiviai mokosi gražios legendos, kuri nuostabiai atskleidžia kryžiaus prasmę.
Kartą puošniame dvare gyveno vienas rumunų didikas. Jis turėjo daug žemių, laukų, galvijų, arklių, avių, ožkų ir begales tarnų. O šalia turtuolio gyvenęs valstietis turėjo tik mažą trobelę, kelias avis ir ožkas. Godus turtingas žemvaldys papirko miestelėnus, kad nakčia pervarytų vargšo gyvulėlius į jo žemes. Paskui jis pareiškė, kad neturtėlis neprižiūri savo turto ir reikia konfiskuoti visą jo nuosavybę.
Miesto aikštėje įvyko teismas. Vargšui valstiečiui buvo mesti didžiuliai kaltinimai. Jis viską prarado. Iš jo šaipėsi visas miestas. Didikas ant jo spjaudė. Nuo tada valstietis klajojo po apylinkes ir elgetavo.
Kartą vargšas valstietis sutiko karalių, kuris važinėjo po savo karalystės miestus. Valstietis išdėstė karaliui, kas atsitiko. Karalius maloniai išklausė, paskui davė valstiečiui du didelius maišus aukso, kurių vertė buvo daug didesnė, negu jis prarado.
Visų miestelėnų akivaizdoje karalius pasilenkė ir pabučiavo valstietį į abu skruostus. Bučiuodamas vargšą elgetą, jis pasakė: „Pasakyk visiems, kad kur blogas žmogus tave apspjovė, ten karalius tave pabučiavo. Mano bučinys nuvalė tavo gėdą.“
Ant kryžiaus visatos Karalius davė mums daug daugiau, negu mes praradome. Jis padavė mums į rankas Savo meilės lobį. Sušukdamas „Atlikta!“, Jėzus tarsi pabučiavo mus, ir tas bučinys nuvalė mūsų gėdą. Mes esame karalystės vaikai, priimti ir mylimi, visatos Karaliaus pabučiuoti į abu skruostus.
Markas Finlis
