Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes Tu visa sutvėrei, Tavo valia visa yra ir buvo sutverta. (Apreiškimas Jonui 4, 11)
Mūsų pasauliui desperatiškai reikia paguodžiančios žinios apie sukūrimą. Tuo tikslu Dievas mums davė sabatą. XIX amžiaus viduryje, kai intelektualiajame pasaulyje įsišaknijo evoliucijos teorija, Dievas atsiuntė neįtikėtinos vilties teikiančią žinią. Ją rasime Apreiškimo Jonui knygoje 14, 6–7: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“
Paskutiniaisiais laikais Dievo siųstoji žinia ragina visą žmoniją šlovinti Jį kaip dangaus ir žemės Kūrėją. Bet kokio šlovinimo pagrindas yra tas faktas, kad Dievas mus sukūrė. Jonas apreiškėjas tai aiškiai pasako tokiais žodžiais: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes Tu visa sutvėrei, Tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apreiškimas Jonui 4, 11).
Dievas vertas šlovinimo būtent dėl to, kad Jis sukūrė pasaulį. Jei Dievas mūsų nesukūrė, jei mes tik evoliucionavome ir gyvybė žemėje tėra kosminis atsitiktinumas, tada nėra pagrindo šlovinti.
Dievas davė sabatą kaip amžinąjį Savo kūrybinės jėgos ir valdžios simbolį. Ji turi kas savaitę priminti, kad mes neatsiradome savaime. Tai Jis mus sukūrė. Gyvybė negali egzistuoti atskirai nuo Jo. „Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: „Mes esame iš Jo giminės“ (Apaštalų darbai 17, 28).
Kai Džojai buvo ketveri metai, gimė jos broliukas. Džoja pradėjo prašyti tėvų palikti ją kurį laiką vieną su kūdikiu. Tėvai nuogąstavo, kad, kaip kai kurie keturmečiai vaikai, ji gali pavydėti naujagimiui rodomo dėmesio ir jį krestelėti ar jam suduoti, taigi jie neleido.
Tačiau ilgainiui pastebėję, jog Džoja nedemonstruoja jokio pavydo, jie nusprendė leisti jai asmeniškai „pasikalbėti“ su kūdikiu. Pakilios nuotaikos Džoja nuėjo į kūdikio kambarį ir užsidarė duris. Tačiau liko plyšys, per kurį tėvai galėjo stebėti ir klausytis. Jie pamatė, kaip Džoja tylutėliai prisiartino prie broliuko ir palinkusi prie pat jo veidelio paprašė: „Kūdikėli, pasakyk, kaip atrodo Dievas. Aš jau pradedu užmiršti.“
Iš tiesų, mes visi esame linkę užmiršti. Štai kodėl Dievas sako: „Atminkite“. Sabata kas savaitę primena, koks yra Dievas, ir kviečia mus į naują bendravimą su Juo.
Sabata kviečia mus bendrauti su savo Kūrėju. Ji kviečia mus žavėtis savo Šeimininku. Džiaugtis amžinybe. Sudėti savo viltis į dangiškus dalykus. Kai taip nesunku viską pamiršti, sabata primena, koks iš tikrųjų yra Dievas.
Markas Finlis
