Ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė Savo krauju mūsų nuodėmes. (Apreiškimas Jonui 1, 5)
Ankstyvo rytmečio šviesoje Eliudas eina per Izraelio stovyklą, vesdamasis mažą skaisčiai baltą avinėlį. Eliudas traukia į šventyklą, kur perpjaus savo gyvūnui gerklę. Jį veja ten vienas atminty likęs skaudulys – nuodėmė, slegianti jo pečius. Jis turi viską atitaisyti. Prie išorinio šventyklos kiemo įėjimo Eliudas laukia su kitais, kurie taip pat atvedė aukas už savo nuodėmes. Jis stebi, kaip kunigai atlieka senovinį ritualą. Ir štai ateina jo eilė.
Eliudas klaupiasi prie avinėlio ir deda ranką jam ant kaklo. Prieina kunigas. Kitą savo ranką Eliudas uždeda gyvūnui ant galvos ir išpažįsta savo nuodėmę. Jis stengiasi nežiūrėti į pasitikinčias gyvūno akis.
Galva greitai pakeliama. Greitas mostas peiliu, ir ant žemės kliūsteli tamsus kraujas. Avinėlis dar kartą sutrūkčioja ir sukniumba. Kunigo padėjėjas nuneša kūną prie didelio aukuro. Kraujas nuvarvinamas į jo apačioje padėtą indą. Tada papjautas gyvūnas dedamas ant grotelių, ir jį pradeda naikinti liepsnos.
Ši auka be ydos liudija apie Dievo atlaidumą. Toji malonė Eliudui yra tokia pat reali, kaip kraujas, kuriuo dar vis suteptos jo rankos.
Dievo malonė šiandien dalijama veltui, tačiau nuodėmė brangiai kainavo. Ji kainavo Paties Dievo Sūnaus gyvybę. Visos Senojo Testamento aukos simbolizavo Kristaus mirtį. Be Avinėlio mirties negalėjo būti atleidimo.
Supraskite tai teisingai. Milijonų paaukotų avinėlių kraujas negalėjo nė kiek atpirkti mūsų nuodėmių. Tai galėjo padaryti tik amžinosios Aukos kraujas. Šventajame Rašte pasakyta absoliučiai aiškiai: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Laiškas romiečiams 6, 23). Nuodėmė šlykšti. Ji sunaikina viską, prie ko prisiliečia. Kad primintų Savo tautai apie siaubingą mirtiną nuodėmės prigimtį, Dievas liepė atnašauti aukas. „Be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Laiškas hebrajams 9, 22).
Kad mūsų nuodėmės būtų atpirktos, prisireikė Dievo gyvybės, laisvai paaukotos ant Golgotos kryžiaus. Kiekvienas paaukotas gyvulys liudijo apie Golgotą. Ir štai geriausia visų laikų žinia. Jėzus Kristus, dieviškasis Dievo Sūnus, ant Golgotos kalno paaukojo Savo gyvybę. Jis numirė tokia mirtimi, kokios esame verti mes. Jis sumokėjo kainą už nuodėmes. Kaip ir Eliudas, mes galime ateiti – tik ne į Senojo Testamento šventyklą, o prie kryžiaus.
Kai savo vaizduotėje ateiname ant Golgotos ir išpažįstame nuodėmes, mūsų kaltė perkeliama ant nekalto Dievo Avinėlio. Mes išlaisvinami! Bausmė už nuodėmę atlikta. Šlovė Dievui, kad esame atpirkti.
Markas Finlis
