II dalis
Laimė, kai Dievas atveria mums akis, kad pamatytume tikrąją savo širdies būseną, Jis pasiūlo viltį. „Viešpats sako: ‘Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet Aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.’“ (Izaijo 1, 18)
Sėdėjau su Biblija rankose, galvodama apie šias eilutes, iš gatvės sklido garsus signalų pypsėjimas, vištų kudakavimas, vaikučių verksmas, bet visas triukšmas nublanko, kai pirmą kartą pajutau tokią didelę savo Gelbėtojo meilę. Skruostais ėmė riedėti ašaros, kai galiausiai supratau tikrąją reikšmę to, ką Kristus atliko dėl manęs asmeniškai ant Golgotos kalno.
Kai aiškiai suvokiau, ką Jis dėl manęs padarė – tai, ką galėjo padaryti tik antgamtinis Dievas, – ir kokia beviltiškai paklydusi ir purvina buvau be Jo teisumo apdaro – dovanos, kurios negaliu nusipelnyti, – mano širdis priplūdo dėkingumo ir meilės, kurios buvo neįmanoma išreikšti žodžiais. Raudojau tą rytą, nuolat tarp sriūbavimų kartodama: „Ačiū, ačiū Tau, ačiū, kad išgelbėjai net mane.“ Beverkiant mano sielą apėmė keistas, bet ir nuostabus džiaugsmas bei ramybė, kokių dar niekad nebuvau patyrusi. Tą dieną Evangelijos grožis ir galia palietė mane taip stipriai, kad aš visiems laikams pasikeičiau.
Vienoje iš mano mėgstamiausių knygų „Su meile iš Dangaus“ Elena Vait rašo: „Išdidi širdis stengiasi nusipelnyti išgelbėjimą; tačiau ir mūsų nuopelnai dangaus akivaizdoje, ir mūsų tinkamumas patekti į jį slypi Kristaus teisume. Viešpats nieko negali padaryti, kad žmogus atgimtų, kol jis, suvokęs savo silpnumą ir atsikratęs bet kokio pasitenkinimo savimi, neatsiduoda Dievui.“
Nors dauguma šiandieninių krikščionių yra ne kartą girdėję gerąją naujieną, kaip ir aš, daugelis vis dar nesupranta jos reikšmingumo. Mes skelbiame Evangeliją, bet neigiame jos galią. Nors stengiamės dalytis gerąja naujiena, mūsų gyvenimas taip ir lieka jos nepakeistas.
Hadsonas Teiloras (Hudson Taylor), ankstyvųjų laikų misionieriškos veiklos pradininkas Kinijoje, daugybę metų dirbo tarnaudamas Viešpačiui, kol pats galiausiai suprato asmeninę Evangelijos svarbą. Netekęs vilties dėl savo nuodėmių naštos ir nuolatinių ydų, jis troško ramybės, bet matė tik tamsą. Kartais net abejodavo, ar Kristus gali jį išgelbėti.
Tačiau vieną dieną jis suprato tiesą apie Evangeliją, galiausiai aiškiai suvokė, ką atėjęs Kristus jam atnešė. Laiške seseriai jis aprašo savo pabudimo patirtį ir poveikį jo gyvenimui:
„Tačiau kaip sustiprinti tikėjimą? Ne labai stengiantis pasiekti tikėjimą, bet tik atsirėmus į Ištikimąjį…
…Veltui stengiausi rasti Jame ramybę. Daugiau to nedarysiu. Nes argi Jis nežadėjo laikytis manęs ir niekada manęs nepalikti, niekada neapvilti?…
Mieliausia dalis, jei tik galima sakyti, kad viena dalis yra malonesnė už kitą, yra ramybė, kurią atneša visiškas susitapatinimas su Kristumi. Todėl aš daugiau dėl nieko nesijaudinu, nes tai suprantu; nes Jis gali išpildyti savo valią, o Jo valia yra ir mano valia. Visai nesvarbu, kur ir kaip Jis mane panaudos… Lengviausioms pareigoms Jis turi suteikti man savo malonę, o pačiose sunkiausiose Jo malonė yra pakankama.“
Pasikeitusio Hadsono Teiloro gyvenimo liudininkai vėliau taip pat apie jį liudijo. „Jis buvo tikras gyvenimiškas ramybės pavyzdys. Iš dangiškojo banko jis atsiimdavo kiekvieną skatiką iš savo kasdienių pajamų – duodu jums savo ramybę. Kas nejaudindavo mūsų Gelbėtojo ar netrikdydavo Jo dvasios, nejaudino ir jo… Jis niekada neskubėjo, nevirpėjo iš jaudulio ir nesusierzindavo. Jis žinojo, kad yra ramybė, viršijanti visą mūsų supratimą, be kurios jis negalėtų gyventi.“
Norėčiau, kad, kaip ir Hadsonas Teiloras, būčiau anksčiau suvokusi Evangelijos galią, užuot šitiek metų laukusi po to, kai atidaviau savo gyvenimą Kristui. Bet labai dažnai, kai užaugame Bažnyčioje, turėdami tokį Lobį, mes net gerai nesuvokiame, ką Dievas iš tikrųjų padarė dėl mūsų – nuo ko mus išgelbėjo ar davė jėgų tapti, kuo esame.
Melody Mason
