I dalis
Kai mano planai vykti į misiją Peru suiro, mano draugė Paula, Loma Lindos universiteto odontologijos fakulteto studentė, paklausė, ar nenorėčiau kartu su Loma Lindos medicinos komanda vykti į misionierišką kelionę Bangladeše. Tai buvo paskutinės minutės pasiūlymas, nes jie ruošėsi iškeliauti jau po dviejų savaičių, bet jiems trūko slaugių, o aš ir buvau slaugė. Visada pasirengusi nuotykiams, nedelsdama prisijungiau prie jų. Po dviejų savaičių su visa komanda atsidūriau perpildytame furgone, kuris kratydamasis skriejo dulkinomis ir karštomis Dakos, Bangladešo sostinės, gatvėmis. Tai buvo daugiau nei šimto septyniasdešimties milijonų gyventojų šalis, apie kurią beveik nieko nežinojau.
Nors ir lankiausi ne vienoje Trečiojo pasaulio šalyje, kančios, kurių liudininke tapau šios kelionės metu, sukrėtė mane iki sielos gelmių. Pačią pirmą dieną pažvelgusi į vilties netekusias minios akis, visur matydama neviltį, iš visos širdies troškau ką nors padaryti – tačiau ką? Net kai mes su draugais paaukojome keletą savo valgių, kad galėtume pasidalyti maistu su alkstančiais (už vieno mūsų amerikietiško patiekalo kainą gatvėje buvo galima pamaitinti trisdešimt žmonių), supratome, kad mes nieko nepakeitėme. Ką gali padaryti vienas ar keli žmonės, kad padėtų visam miestui ir šaliai, skendinčiai skurde, alkyje ir nevilty?
Kitą rytą meldžiantis, Dievas prabilo į mano širdį, ir aš pirmą kartą iš tiesų supratau, kaip stipriai man reikia Kryžiaus.
Matot, aš visada buvau geras vaikas. Užaugau konservatyvioje adventistų šeimoje, kur mes nedarome „blogų“ dalykų, kuriuos daro pasaulis. Niekada negėriau alkoholio, nerūkiau ir nevartojau narkotikų. Žinoma, dariau ir klaidų, buvo kelios nedidelės nuodėmės, su kuriomis nuolat grūmiausi, – bet jos nebuvo tokios baisios kaip kitų žmonių! (Bent jau taip tuo metu maniau.)
Ir staiga Dievas parodė tikrą mano širdies būklę. Ji buvo nešvari, kaip tos gatvės Dakoje. Aš buvau kupina pasididžiavimo savo pasiekimais ir, kaip pati maniau, gerumu. Jaučiausi geresnė už kitus, nes mano nuodėmės neatrodė tokios blogos, be to, buvau kilusi iš šeimos, kurios net kelios kartos buvo septintosios dienos adventistai. (Mano proprosenelė pažinojo Eleną Vait!) Be to, didžiavausi savo gebėjimais ir talentais, nes mane dažnai laikydavo dvasine jaunų ir senų lydere. Paskyriau savo gyvenimą tarnauti Viešpačiui (ir uoliai tai dariau), bet staiga suvokiau, kad didelė dalis mano misionieriško darbo užsienyje buvo skirta labiau patenkinti mano savanaudiškam nuotykių troškimui nei Jam. Mokėjau užjausti kitus, bet tai nebuvo Jo užuojauta. Užuot iš tiesų jaudinusis dėl pražuvusių išgelbėjimo, man labiau rūpėjo nuotraukos, kurias parsivešiu namo parodyti draugams.
Žinoma, kartais jausdavau savo beviltišką būklę. Kartais mano nuodėmės mane stipriai sukrėsdavo ir aš parkrisdavau iš nevilties verkdama prie Jėzaus kojų, svarstydama, ar Jis gali mane išgelbėti. Tokiu metu aš pasiduodavau ir mane užliedavo Jo ramybė. Bet asmeninė Kryžiaus reikšmė man visada atrodė tolima ir neaiški. Pati to nesuprasdama aš nuolat atsikeldavau ir sugrįždavau prie savo saugaus teisuoliškumo ir gerų darbų, kol ir vėl nepargriūdavau. Mano dvasinė kelionė būdavo kupina pakilimų ir nuosmukių.
Pranašystės dvasia mums sako: „Kokia brangi mintis, kad Kristaus teisumas yra priskiriamas mums ne dėl mūsų nuopelnų, bet kaip Dievo dovana. Dievo ir žmogaus priešas [velnias] nenori, kad visi aiškiai suprastų šią tiesą, nes jis žino, kad žmonėms tai suvokus, jis neteks savo galios. Jeigu jis galės valdyti protus, kad abejonės, netikėjimas ir tamsa užgožtų patirtį tų, kurie save vadina Dievo vaikais, jis nugalės juos pagundomis.“
Galiausiai tą rytą Bangladeše aš pripažinau tikrovę, kad pati niekaip negaliu pasidaryti priimtina Dievui. Supratau, kad mėginimas savo pastangomis pakeisti širdį yra neįmanomas, lygiai kaip ir bandymas pamaitinti ir pasiekti milijonus vilties netekusių Dakos miesto žmonių! Taip, aš galiu pamėginti padėti keletui žmonių, kaip ir pamėginti pakeisti keletą dalykų savo širdy ir pasistengti gyventi šventą gyvenimą. Bet kad ir kaip stengčiausi, supratau, kad vis tiek nieko nepasiekčiau, nes esu nusidėjėlė ir man reikia Gelbėtojo. „Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai – lyg suteršti skudurai. Nuvytome visi tarsi lapai, ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas.“ (Izaijo 64, 5)
Melody Mason
