Dievas tikrai yra mano išganymas. Aš Juo pasitikiu ir esu be baimės. (Izaijo pranašystė 12, 2)
Vienoje iš didingiausių Šventojo Rašto vietų Jėzus galingai išsakė krikščioniškojo gyvenimo esmę: Evangelijoje pagal Morkų 14, 36–37 rašoma: „Jis sakė: „Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo Manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu… „
„Abba“ – tai žodis, kuriuo maži vaikai paprastai kreipiasi į savo tėčius, kasdieniniame šeimos leksikone vartojamas žodelis, liudijantis apie vaikišką pasitikėjimą ir paklusnumą. Net tada, kai Jėzus nesuprato, kodėl turi kentėti, Jis vadino Savo Tėvą „Tėčiu“. Kryžiaus akivaizdoje, tamsos ir nevilties valandą, gundomas nepasitikėti, Jis vadino Savo Tėvą „Tėčiu“.
Gyvenimas gali būti žiaurus, bet Dievas – ne.
Gyvenimas gali būti neteisingas, bet Dievas – teisingas!
Pasitikėti nereiškia suprasti, kas vyksta, ar tai priimti. Pasitikėjimas nereiškia, kad mums patinka tai, kas vyksta, ar tai yra teisinga. Tai nereiškia, kad toji patirtis tokia ir turi būti ar kad esame jos verti. Pasitikėti nereiškia tikėti, jog Dievas padarė tai, ką mums dabar tenka išgyventi.
- Pasitikėti – tai suprasti, kad Dievas mane myli, ir Jis triumfuojančiai išves mane iš šios patirties.
- Pasitikėti – tai tikėti Dievu, kad ir kas vyktų.
- Pasitikėti – tai ilsėtis Jo globoje bei meilėje, nors mes kažko ir nesuprantame.
- Pasitikėti – tai tikėti, kad Dievas nelinki man blogo. Jis – mano draugas. „[Dievas] niekada nenuvils tų, kurie Juo pasitiki“ („Liudijimai“, t. 9, p. 213). Taigi aš atsiduodu visiškai pasitikėdamas. Kartu su pranašu Izaiju aš skelbiu: „Aš Juo pasitikiu ir esu be baimės“. Kartu su choru aš giedu: „Pasitikėk ir paklusk, nes nėra kito būdo būti laimingam Jėzuje, kaip tik pasitikėti ir paklusti“.
Markas Finlis
