Morisas L.Vendenas
Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas (Mt 21, 44).
„Dievas kiekvieną dieną moko savo vaikus. Kasdienio gyvenimo aplinkybėmis Jis rengia mus atsakingesnei tarnystei, kurią paruošė Jo apvaizda. Ar įveiksime didžiąją gyvenimo krizę, ar pralaimėsime, priklauso nuo to, kaip atlaikysime kasdienio gyvenimo išmėginimus“ (Su meile iš Dangaus, 346p.). Taigi gyvenimas susideda iš smulkmenų, ir kiekvienoje iš jų pasireiškia mano pasitikėjimas Dievu arba mano pernelyg savim pasitikėjimas. Jei aš kasdien patiriu nesėkmes, galima tvirtai pasakyti, kad manęs laukia didžiulė kova su angelu, kaip kad buvo Jokūbui prie Jaboko upokšnio.
Jokūbui teko patirti šią kovą. Ją patyrė ir Juozapas, kuris, galbūt, pralaimėdavo daugelyje krizinių situacijų. Pavyzdžiui, taip atsitikdavo, kai jis galvodavo apie savo pirmenybę prieš brolius. Bet štai mes matome jį stovintį prieš mus surištą, ir jis rauda, nes jį gabena į Egiptą Apaštalas Petras irgi patyrė kankinančią naktį, kai gulėjo ant žemės Getsemanės sode trokšdamas mirties. Jis to troško, nes vieną kartą, prie ežero, nesugebėjo įveikti krizės, pralaimėjo ginčą aukos šventyklai, o svarbiausia, jis norėjo mirti dėl to, kad stovėdamas prie laužo vyriausiojo kunigo rūmuose suvokė suteikęs daug skausmo Tam, kurį labiausiai mylėjo. Tik tada Petras pamatė, kad visiškai priklauso nuo Dievo.
Jei jūs nežinote, kada įvyko jūsų atsivertimas, negalite pasakyti tikslaus jo laiko, jei visą savo gyvenimą buvote tik geras bažnyčios narys, – atminkite, kad atsidavimas Dievui – ne per vieną minutę padaromas darbas. „Kova su savimi – pati sunkiausia kova, kokia tik gali būti. Kad nuslopintume savąjį ‘aš‘ ir paklustume Dievo valiai, turime pakovoti su savimi“ (Kelias pas Kristų, 45 p.). Atsidavimo krizė, sugelta širdis, kritimas ant Uolos – pati didžiausia krizė krikščionies gyvenime.
Svarbiausia ne tai, kad jums reikia save visiškai pakeisti, tik tada Dievas galės jus priimti. Jokūbą Dievas priėmė dar Betelyje. Čia kalbama apie visa keičiantį Šventosios Dvasios veikimą.
Kad ir kokia krizė gyvenime jus ištiktų, atminkite, kad kai Dievas uždeda savo ranką jums ant peties, – tai ne priešo, o jūsų paties geriausio Bičiulio ranka.
