Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi. (Antras laiškas korintiečiams 6, 11)
Vieną dieną Prūsijos karalius Fridrichas II apsilankė Berlyno kalėjime. Kaliniai vienas per kitą ėmė karštai protestuoti, tvirtindami esą nekalti. Kiekvienas teigė esąs neteisingai apkaltintas. Tik vienas kalinys tylėjo. Taigi Fridrichas jo paklausė: „Ei tu! Kodėl tu čia?“ „Už ginkluotą apiplėšimą, jūsų didenybe.“ „Ar esi kaltas?“ „Taip. Esu vertas šios bausmės.“ Karalius sukvietė sargybinius. „Sargyba, – įsakė jis, – tučtuojau paleiskite šį kaltąjį. Nenoriu, kad jis šiame kalėjime gadintų visus šiuos puikius nekaltus žmones.“
Kai mes sąžiningai pripažįstame savo kaltes, Dievo malonė jas uždengia. Išminčius pasakė: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks“ (Patarlių knyga 28, 13). Beprasmiška mėginti paslėpti savo kaltes nuo Dievo, nes „visa yra gryna ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Laiškas hebrajams 4, 13).
Atviros širdys sveiksta. Išpažintis turi gydomąją galią. Kai nuoširdžiai gailėdamiesi dėl savo nuodėmių mes išpažįstame jas Dievui, Jis padaro mūsų širdyse malonės stebuklą. Jis atleidžia mums nuodėmes ir pradeda mumyse gydymo procesą. Mūsų išpažintis parengia Dievui kelią atlikti mūsų širdyse kai ką ypatinga. Nuodėmės pasekmės – kaltė, pasmerkimas, baimė, pyktis, priešiškumas ir daugybė kitų neigiamų emocijų – sunaikina tą gražų asmenį, kokie mes iš tikrųjų esame.
Kai atsiveriame prieš Dievą, mes leidžiame Jam atlikti mumyse tą nuostabų darbą. Jis praduria kartėlio piktvotę ir išvalo priešiškumo pūlius. Jis apvalo mus nuo nuodų. Jis išsklaido neigiamas emocijas, kad tikrai galėtume būti tokie žmonės, kokie esame sukurti. Ar stosite prieš Jį šiandien su atvira širdimi bei nuoširdžia išpažintimi? Ar būsite permatomas priešais Dievą? Jei taip – nepasigailėsite, nes atviros širdys sveiksta.
Markas Finlis
