Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas. (Apreiškimas Jonui 2, 17)
Ankstyvosios Bažnyčios istorikas Eusebijus pasakoja istoriją, kaip apaštalas Jonas išgelbėjo žmogų, kuris vos nesileido į kompromisą. Kai Jonas pirmą kartą su juo susitiko netoli Efezo, tas jaunuolis buvo puikus, nuoširdus krikščionis. Apaštalas rekomendavo jį į lyderius, ir jaunuolis buvo apmokytas pastoriauti.
Tačiau vėliau jis susidėjo su jaunais viešosios tvarkos drumstėjais. Po truputį jis ėmė aukoti savo principus. Pagaliau pasinėrė į nusikalstamą veiklą ir tapo smurtaujančių vagių gaujos vadeiva.
Išgirdęs apie šį jauną maištininką, Jonas pareikalavo atvesti jam žirgą ir vedlį. Vos tik jis atjojo į tą kraštą, iš karto pateko šiems vagims į nelaisvę. Jonas pasiprašė nuvedamas pas jų vadą. Atpažinęs apaštalą, jaunuolis iš gėdos leidosi bėgti. Jonas, užmiršęs savo amžių, puolė jį gaudyti. Apaštalas šaukė: „Nebijok! Tu vis dar turi viltį! Aš užtarsiu tave prieš Kristų. Aš atiduosiu savo gyvybę už tavo. Sustok ir patikėk, kad esu siųstas Kristaus.“
Pagaliau jaunuolis sustojo. Jis atrodė apgailėtinai ir iš lėto atsigręžė į apaštalą. Paskui numetė savo kardą ir graudžiai verkdamas puolė Jonui į glėbį. Apaštalas užtikrino savo jaunąjį draugą, kad atleidimas vis dar įmanomas. Vagių vadas puolė ant kelių.
Jonas kurį laiką praleido su juo, mokydamas jį Dievo Žodžio, stiprindamas jo tikėjimą. Pagaliau tas žmogus grįžo į Bažnyčią ir toliau gyveno kaip pavyzdingas krikščionis.
Galbūt ši istorija tėra legenda, tačiau ji iliustruoja, kaip ankstyvoji Bažnyčia jautė Dievo malonę – net tie tikintieji, kurie eidavo į kompromisus. Ji atskleidžia Dievo galią nutraukti kompromisų saitus ir sugrąžinti mus prie gyvo tikėjimo.
Pergamo Bažnyčiai siųstoje žinioje yra nuostabus pažadas. Tai pažadas tam, kuris nugali, pažadas tam, kuris nusigręžia nuo kompromiso. Apreiškimo Jonui knygoje 2, 17 Jėzus sako: „Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas“.
Senovėje teisėjai naudodavo baltus ir juodus akmenėlius, kurie ženklindavo nekaltumą arba kaltę. Baltas akmenėlis simbolizavo nekaltumą. Duodamas mums baltą akmenėlį, Jėzus paskelbia, kad visa mūsų praeitis, kad ir kokia tamsi bei skausminga ji būtų, jau ištrinta. Mums atleista.
Kartais baltą akmenėlį dovanodavo svečiams, išeinantiems iš draugo namų. Šeimininkas perskeldavo akmenį ir pusę pasilikdavo sau, o pusę atiduodavo svečiui. „Jeigu kuris nors iš jūsų artimųjų kada nors eis šiuo keliu, – sakydavo šeimininkas, – tegul jie turi su savimi šį akmenį. Aš išsitrauksiu savąjį, mes sudėsime abi puses, ir jie bus maloniai pakviesti į mano namus.“
Baltasis akmuo Dievui yra būdas pasakyti: „Tu ne tik esi paskelbtas nekaltu, tu kviečiamas į Manuosius namus. Tavęs laukia vieta prie Mano stalo.“ Tai pažadas, kurį mums turi paruošęs mūsų dangiškasis Tėvas. Mes galime pasiduoti spaudimui ar jau būti bekrentantys nuo dvasinės uolos, tačiau Dievo Žodyje yra išsigelbėjimas. Dievo Žodyje slypi tiesa, kuri mus išlaisvins.
Markas Finlis
