Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. (Laiškas romiečiams 8, 1)
Jo skeletas gulėjo greta paplūdimio pavėsinės, prie pat šniokščiančio Atlanto. Likęs vienas, jis mėgino išgyventi nykioje Kristaus žengimo į dangų saloje. Šalia žmogaus buvo sąsiuvinis su viena iš įsimintiniausių istorijų apie kelionę per jūras. Už kažkokį sunkų nusikaltimą pareigūnai ištrėmė šį žmogų į negyvenamą salą, palikdami jam tik kibirėlį geriamo vandens, kirvuką, virdulį, spąstus ir dar kelis daiktus. Greitai pasibaigė vanduo, ir saloje žmogus jo niekur nerado. Jis turėjo gerti spąstais pagautų tetervinų kraują, paskui – jūros vandenį, nors šis tenešė mirtį. Jo paskutinis įrašas skelbė: „Darausi panašus į vaikščiojantį skeletą; mano jėgos visiškai senka; nebegaliu daugiau rašyti“.
Savo alinančioje kovoje už išlikimą šis anoniminis jūrininkas ištvėrė didžiulę fizinę kančią. Tačiau jo dienoraštyje ne kartą išryškėdavo kur kas didesnė kančia – jį graužiantis kaltės jausmas.
Jis su liūdesiu rašė: „Naktis yra mano nusikaltimų emblema, o kiekviena diena peržvelgia mano bausmę“. Vėliau jis savo sąsiuviny sušuko: „Kokius skausmus, deja, patiria sumaitoti mirtingieji, kurie strimgalviais lekia svaiginančiu gyvenimo labirintu, palikdami gražius teisumo kelius nuošaly“.
Šiame pasaulyje niekas taip neizoliuoja, kaip kaltė. Bausmė, kuri teko šiam bevardžiui belaisviui, šiandien būtų laikoma žiauria ir neįprasta. Tačiau ji atspindi vieną iš didžiausių mūsų problemų – kaltę, neišdildomą kaltę.
Pastaraisiais metais populiarioji psichologija kaip įmanydama stengėsi padėti mums atsikratyti šios chroniškos problemos. Mes buvome užtikrinami, kad esame ne blogesni už kitą žmogų. Geranoriški žmonės darė viską, kad tik neliktų horizonte kaltės. Tačiau čia yra viena didelė problema. Kad ir kaip masažuotume sielą, kaltė nepranyksta.
Viena iš pagrindinių priežasčių yra ši: mes stengiamės susidoroti ne su pagrindine problema, o su simptomais. Mes norime nuslopinti šį nemalonų jausmą, užuot išsiaiškinę jo šaltinį.
Mūsų pagrindinę problemą Jėzus išdėstė fariziejui, vardu Nikodemas. Jis pasakė: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų“ (Evangelija pagal Joną 3, 19–20).
Kai kurie žmonės pražus, nes jie nusigręžė nuo šviesos. Jie bijo būti matomi. Kaltės jausmas niekada neišnyks, kol nepripažinsime, kad nusidėjome. Kaltė nėra kažkas, ką galima sušluoti po kilimu. Tai ženklas, rodantis mums, jog reikia gydytis. Kaltė tampa chroniška problema tik tuo atveju, jei žmonės ją ignoruoja.
Kaltės tikslas – nuvesti mus pas Tą, kuris naikina pasaulio nuodėmes (Evangelija pagal Joną 1, 29). Tai yra nuvesti mus pas Gelbėtoją, kuris išlaisvina mus iš pasmerkimo. Šiandien tegul jūsų širdies kaltė veda jus pas jūsų sielos Gelbėtoją. Neneikite jos. Pripažinkite ją ir bėkite pas Jį.
Markas Finlis
