Besimeldžiančios bendruomenės galia

I dalis

Jeigu Mano tauta, vadinama Mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos Mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų ke­lių, Aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą. (2 Metraščių 7, 14)

Kaip vieša malda negali pakeisti slaptos maldos, taip ir slapta malda negali pakeisti besimeldžiančios bendruomenės galios. Šios maldos turi veikti išvien!

Savo knygoje „Didžiausia Adventizmo reikmė“ pastorius Ronas Kliuzė (Ron Clouzet) pasakoja, kaip bendra malda galingai paveikė visą tikinčiųjų bendruomenę, kurioje jis buvo ką tik pradėjęs dirbti pastoriumi. Man labai patinka jo liudijimas, nes jis parodo, kaip mūsų asmeninė malda kambarėlyje gali išaugti į daug didesnį darbą, gali padaryti poveikį visai Bažnyčiai ir dar daugiau!

Nors jo naujoje bendruomenėje galėjo susėsti keturi šimtai žmonių, kiekvieną sabatos rytą į pamaldas ateidavo vos šimtas ir net ne visi iš jų laiku. Bet pastorius tikėjo, kad Dievas gali padėti, todėl pradėjo valandų valandas tyrinėti Šventąjį Raštą, norėdamas aiškiau suvokti, kaip dalytis gerąja naujiena. Jis tiek daug laiko praleisdavo tyrinėdamas, kad beveik nelikdavo laiko pasiruošti pamokslui. Taigi žinodamas, kad tik Šventoji Dvasia gali įtikinti širdis ir kompensuoti jo asmeninius trūkumus, pastorius pradėjo kiekvieną sabatos rytą anksti keltis ir uoliai melsti, kad Dievas išlietų savo Dvasią ant jo bendruomenės narių. Atsakydamas į jo asmenines maldas, Dievas pradėjo veikti, ir bažnyčią ėmė lankyti vis daugiau žmonių. Baigiantis pirmiesiems pastoriaus darbo metams, sabatos pamaldų lankymas padidėjo trigubai. Bet tai buvo tik pradžia!

Praėjus maždaug penkiolikai mėnesių naujoje bendruomenėje, pastorius nusprendė daryti maldų sesijas. Jis pasakoja, kaip jį paveikė ši patirtis: „Man atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Malda ir bendravimas su Dievu tapo daug tikroviškesni ir konkretesni. Mano santykiai su Jėzumi tapo daug artimesni nei anksčiau. Galiausiai supratau, kad dauguma mūsų gyvename tarsi vos išlaikydami galvą virš vandens: mes žinome, kad skęstame, bet priimame tai kaip savo likimą, net nežinodami, kad virš mūsų egzistuoja visiškai naujas pasaulis.“

Melody Mason