BET KOKS MOKYMO VĖJELIS

VII DALIS: ŠVELNŪS LAODIKĖJOS ZEFYRAI

Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi. (Apreiškimas Jonui 3, 20)

Apaštalui Pauliui keliaujant į Romą, jūra buvo nerami. Būriuoti darėsi pavojinga. Paulius patarė kapitonui peržie­moti vietovėje, vadinamoje Gražioji Prieplauka. Kiti įgulos nariai nerimavo ir ragino plaukti toliau. Daktaras Lukas rašė: „Papūtus lengvam pietų vėjui, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus“ (Apaštalų darbai 27, 13). Papūtė švelnus, šiltas vėjelis, vadinamas zefyru. Liūliuojami bangų, kapitonas su įgula užsnūdo. Jie jautėsi saugūs. Jie buvo įsitikinę, kad sugebės atsilaikyti bet kokioje audroje. Švelnus vėjelis veikiai peraugo į nuožmią vėtrą. Ji įnirtingai sušiaušė jūrą. Laivą išgelbėjo tik Dievo apvaizda. Švelnūs, šilti vėjeliai jus mig­do. Laodikėja – tai dvasinio letargo, tariamo dvasingumo būsena. Esant šioje būsenoje, atrodo, kad su jūsų dvasine patirtimi viskas gerai.

Prieš kurį laiką man teko lankytis Laodikėjos mieste, esančiame pietų – centrinėje Turkijoje. Jono laikais tai buvo klestintis prekybos centras. Jame gyveno daugiau kaip 100 000 žmonių. Jo bankininkystės verslo galėjo pavydėti ro­mėnų pasaulis. Kai pirmojo amžiaus viduryje žemės drebėjimas dalį miesto sugriovė, išdidūs Laodikėjos gyventojai atsisakė romėnų pagalbos. Jie norėjo atstatyti miestą patys. Laodikėja buvo mados centras, specializavosi vilnonių gėrybių gamyboje. Be to, ten klestėjo medicina, buvo gaminami vaistai akims ir ausims. Orūs Laodikėjos gyventojai turėjo visko, ko jiems reikėjo. Jie buvo įsitikinę, kad joks kitas miestas nepralenks Laodikėjos.

Jono Apreiškėjo žinia Laodikėjos Bažnyčiai tinka ir šiandieninei Dievo Bažnyčiai. Ji kalba apie dvasinį išdidumą ir ragina būti nuolankesnės širdies. Dievas sako: „Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko nebestokoju“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apreiškimas Jonui 3, 17).

Gyvenimas dėl savęs buvo Laodikėjos miestelėnų gyvenimo esmė. Elena Vait rašė, kad „meilė sau eliminuoja meilę Kristui. Tie, kas gyvena sau, priklauso Laodikėjos Bažnyčiai“ („Septintosios dienos adventistų Biblijos komentarai“, t. 7, p. 962).

Dievas trokšta, kad kiekvienas iš mūsų turėtų naują, gyvybiškai svarbią patirtį, susijusią su Juo. Jis ilgisi dvasinės draugystės su mumis. Jis sako: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“ (20 eilutė). Tos durys yra mūsų ego, mūsų išdidumas, mūsų egocentrizmas. Tos durys – tai daryti taip, kaip mums patinka, ir savo pačių jėgomis. Mūsų Viešpats trokšta pripildyti mūsų širdis, vadovauti mūsų mintims bei formuoti mūsų mąstymą.

Nesileiskite, kad jus apimtų dvasinis snaudulys. Kristus mūsų širdžių, gyvenimo ir visko, kas mes esame, centre yra vienintelis atsakymas į nykią Laodikėjos religiją.

Markas Finlis