Ekkehardt Mueller
Kai kuriuos žmones glumina skirtinguose Biblijos vertimuose pastebimi teksto skirtumai, taip pat tam tikrų eilučių dalių papildymai ar praleidimai. Kad galėtume šiuos skirtumus tinkamai įvertinti, turime suprasti, kaip Biblijos tekstai buvo išsaugoti ir perduodami iš kartos į kartą. Šioje trumpoje apžvalgoje pristatomos pagrindinės sąvokos ir žinios, padedančios atsakyti į tokių skirtumų keliamus klausimus. Dėl ribotos straipsnio apimties daugiausia dėmesio skiriama Naujajam Testamentui.
Pirmiausia svarbu prisiminti, kad Naujojo Testamento knygos buvo parašytos per palyginti trumpą laikotarpį – vos kelis dešimtmečius, o Senojo Testamento knygų rašymas truko daugiau kaip tūkstantį metų. Be to, originalūs Naujojo Testamento rankraščiai neišliko – turime tik jų nuorašus, išsaugotus ant papiruso ir gyvūnų odos (pergamento). Naujojo Testamento knygas reikėjo perrašinėti ne tik todėl, kad rašymo medžiagos ilgainiui dėvėjosi, bet ir todėl, kad krikščionybė plito, o vis daugiau bendruomenių reikėjo Naujojo Testamento raštų.
Rankraščių kategorijos
Straipsnio rašymo metu buvo žinoma beveik šeši tūkstančiai Naujojo Testamento rankraščių. Be jų, išliko vertimų į senąsias kalbas – sirų, lotynų, koptų, armėnų ir etiopų – bei Bažnyčios tėvų raštuose pateiktų Šventojo Rašto citatų.[1] Atrandant naujus dokumentus, žinomų graikiškų rankraščių skaičius nuolat didėja. Naujojo Testamento rankraščiai skirstomi į keturias kategorijas.[2]
Papirusai. Šie rankraščiai parašyti didžiosiomis raidėmis. Išliko ir buvo atrasta tik apie šimtą papirusų. Dauguma jų rasti Egipte, kur sausas klimatas sudarė palankias sąlygas jiems išlikti. „Tai ankstyvieji rankraščiai, datuojami II–VIII amžiais. Dauguma jų atrasti per pastarąjį šimtmetį. Iki 1900 metų buvo rasti tik devyni papirusai.“[3]
Uncialiniai rankraščiai. Tai ant gyvūnų odos rašyti rankraščiai, kuriuose vartojamos tik didžiosios raidės. Jie datuojami III–X amžiais. Iki šiol atrasta apie tris šimtus tokių rankraščių, tačiau tik viename išlikęs visas Naujojo Testamento tekstas.
Minuskuliniai rankraščiai. Tai graikiški rankraščiai, parašyti mažosiomis, dažniausiai jungiamomis raidėmis. Jų žinoma apie 2 850. Ankstyviausi datuojami IX amžiumi, o vėlesni buvo rašomi tol, kol rankinį perrašinėjimą pakeitė spauda.
Lekcionarijai. Tai rankraščiai, kuriuose Biblijos ištraukos išdėstytos pagal liturginius metus ir skirtos kasdieniams skaitiniams. Jie gali būti parašyti tiek didžiosiomis, tiek mažosiomis raidėmis. Nors jų žinoma apie 2 400, iš šių keturių kategorijų jie laikomi mažiausiai reikšmingais.
Teksto šeimos
Išlikusius rankraščius mokslininkai suskirstė į tris pagrindinius teksto tipus, dar vadinamus teksto šeimomis. Šis skirstymas nėra absoliutus, tačiau rankraščių panašumai leidžia juos klasifikuoti. Nors anksčiau buvo siūloma ir kitokių teksto šeimų,[4] šiandien rankraščiai skirstomi į Daugumos, Aleksandrijos ir Vakarų tekstą.
Daugumos tekstas
Daugumos tekstas (Majority Text) dar vadinamas Bizantiniu tekstu. Šiai teksto šeimai priklauso lekcionarijai ir daugelis minuskulinių rankraščių. Vadinamasis Textus Receptus, arba Priimtasis tekstas, buvo sudarytas remiantis šios šeimos rankraščiais, tačiau jis nėra tapatus Daugumos tekstui. Tai svarbu žinoti, nes šios dvi sąvokos dažnai sutapatinamos.
Maždaug 80 procentų Naujojo Testamento rankraščių priklauso Daugumos tekstui. Ankstyviausi šios šeimos rankraščiai siekia IV amžių, tačiau dauguma jų nuo originalių rankraščių nutolę tūkstančiu ar daugiau metų. Šiam teksto tipui būdingas „sklandumas, skirtingų tekstinių variantų sujungimas (kai du skirtingi variantai sujungiami į naują, nė vienam iš jų visiškai netapatų tekstą), teksto derinimas (kai lygiagrečios ištraukos suvienodinamos) ir liturginių poreikių nulemti teksto variantai“.[5] Šis teksto tipas vyravo Rytų krikščionybėje: juo naudojosi graikų kalbą išlaikiusi Stačiatikių Bažnyčia, o Romos Bažnyčia pasirinko lotynų kalbą. Stačiatikių Bažnyčia taip pat priėmė Senojo Testamento Septuagintą (LXX), kurioje yra ir keletas apokrifinių knygų, nesančių hebrajiškame Senojo Testamento tekste.
Vieni krikščionys Daugumos tekstą labai vertina, kiti laiko jį prastesniu už kitus teksto tipus. Mat šią šeimą daugiausia sudaro vėlyvi rankraščiai, o tarp ankstyvųjų jų randama labai nedaug. Iki IV amžiaus šio teksto tipo neaptinkama nei papirusuose, nei ikinikėjinio laikotarpio Bažnyčios tėvų raštuose, be to, jo stilius prastesnis negu kitų rankraščių. Kurtas Alandas, kurio parengtas Naujojo Testamento tekstas yra eklektinis, o ne paremtas Daugumos tekstu, vis dėlto siekia pusiausvyros: šio teksto tipo negalima tiesiog ignoruoti – jį reikia vertinti taip pat, kaip ir kitus. Jis rašo: „Iš tiesų Daugumos tekstas […] dar gali pasirodyti įvairiais aspektais reikšmingas teksto istorijai.“[6]
Kita vertus, nereikėtų manyti, kad Daugumos teksto rankraščiai vienas nuo kito nesiskiria. „Reikia pripažinti, kad išsami Bizantinio teksto istorija dar neparašyta. Šis tekstas jokiu būdu nėra vienalytė visuma, nes jo rankraščiams būdinga tokia pati variantų įvairovė, kokia aptinkama visuose graikiškuose Naujojo Testamento rankraščiuose.“ Kitaip tariant, šios šeimos rankraščiai turi bendrų bruožų, tačiau kiekvienas jų skiriasi nuo kitų.
Vakarų tekstas
Vakarų tekstas (Western Text) yra mažiausiai aiškiai apibrėžtas teksto tipas. Jis siekia maždaug 200 m. po Kr. Jis „atsispindi ankstyviausių krikščionių autorių Palestinoje ir Mažojoje Azijoje raštuose […]. Vakarų tekstui būdinga platesnė teksto forma, ir jis ypač svarbus tais atvejais, kai sutampa su kuriuo nors iš kitų dviejų teksto tipų“.[7] Šiam teksto tipui atstovauja, pavyzdžiui, Codex Bezae Cantabrigiensis, žymimas raide D.[8]
Aleksandrijos tekstas
Aleksandrijos teksto tipas (Alexandrian Text) paprastai aptinkamas seniausiuose rankraščiuose, kai kuriuose net iš II amžiaus. Jis dar vadinamas Egipto arba Neutraliuoju tekstu.[9] Alandas pažymi: „Jo tekstiniai variantai dažniausiai būna sunkiau suprantami (todėl geriausiai paaiškina, kaip atsirado kitų teksto tipų variantai) ir trumpesni. Dauguma tekstologų mano, kad šis teksto tipas, kurį liudija ankstyvieji uncialiniai rankraščiai (vėliau pavadinti Vatikano ir Sinajaus kodeksais) bei ankstyvieji papirusai, yra geriausias šiandien turimas tekstas.“[10] Aleksandrijos kodekse (Codex Alexandrinus) yra ir Bizantinio, ir Aleksandrijos teksto dalių.[11]
Kodėl išliko tiek daug Bizantinio teksto rankraščių?
Kyla klausimas, kodėl Bizantinio teksto nuorašų išliko tiek daug. Vien dėl didžiulio jų skaičiaus gali kilti pagunda vertinti kiekybę, o ne kokybę. Galimi keli paaiškinimai.
Kalbos pokyčiai. Krikščionybė pradėjo plisti aplinkoje, kurioje daugiau ar mažiau vyravo viena bendra kalba – graikų. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai dar rašė graikiškai, tačiau vėlesni krikščionių autoriai perėjo prie lotynų kalbos. Jeronimas jau 405 metais buvo užbaigęs vertimą į lotynų kalbą, vėliau tapusį Vulgata,[12] tačiau lotyniškų vertimų ir rankraščių būta ir anksčiau. Lotynų kalbai įsigalėjus Vakaruose, graikiški rankraščiai ten neteko reikšmės, o Rytų Bažnyčia išlaikė graikų kalbą ir todėl sukūrė šimtus graikiškų rankraščių.
Rankraščių naikinimas ir naujų kopijų poreikis. Alandas teigia, kad Diokletiano persekiojimų metu krikščionys buvo verčiami sudeginti visas šventąsias knygas, todėl Biblijos rankraščių labai sumažėjo. Tačiau netrukus po Diokletiano prasidėjo Konstantino laikotarpis, atnešęs krikščionybei didelį posūkį – ilgainiui ji tapo oficialia valstybės religija. Staiga labai išaugo Naujojo Testamento rankraščių poreikis, todėl vyskupai ėmė steigti perrašinėjimo centrus. „Antiochijos egzegezės mokykla, kurioje Origeno teologijos šalininkai ir arijonai turėjo gerai organizuotą centrą, aprūpino vyskupais daugelį Rytų vyskupijų. […] Kiekvienas šių vyskupų į savo vyskupiją atsinešė jam pažįstamą Lukiano tekstą (t. y. koinės tekstą), ir taip jis labai greitai ir plačiai paplito jau IV amžiuje.“[13] Koinės tekstas – tai vėlesnysis Bizantinis tekstas.
Islamo plitimas Šiaurės Afrikoje. Islamo įsigalėjimas Šiaurės Afrikoje stabdė krikščionybės plitimą, o daugelyje tų kraštų krikščionybė beveik išnyko. Bauderis teigia, kad „musulmonai dažnai degindavo krikščioniškus rankraščius, kai tik juos rasdavo“.[14] Tai gali paaiškinti, kodėl vyrauja Bizantinio teksto tipo rankraščiai.
Teksto problemos
Rankraščiuose atsirado įvairių tekstinių variantų. Kai kuriems nuoširdiems krikščionims tai gali skambėti labai nuviliančiai, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai verčia abejoti Biblijos teksto patikimumu. Tačiau, kaip matysime, taip nėra.
Nors tekstinių variantų yra daug, Biblija paliudyta geriau negu bet kuris kitas antikos veikalas. Didžioji dauguma variantų yra nereikšmingi. Pavyzdžiui, vienur randame jungtuką „ir“, o kitur jis praleistas (Apr 4, 10); vienuose rankraščiuose kalbama apie „mūsų džiaugsmą“ ir taip apaštalas įtraukia save į tikinčiųjų būrį, o kituose – apie „jūsų džiaugsmą“ (1 Jn 1, 4). Dauguma variantų atsirado perrašinėjant rankraščius ir nekeičia Biblijos teologijos.
Retais atvejais tekste atsirado nedidelių teologinių pakeitimų, tačiau tokie rankraščiai aiškiai išsiskiria iš kitų. Kodėl taip yra? I amžiaus pabaigoje ir II amžiuje žinomas eretikas Markionas sudarė savo Biblijos kanoną, remdamasis mintimi, kad mylintis Naujojo Testamento Dievas neturi nieko bendra su tariamai baisiu Senojo Testamento Dievu Kūrėju. Todėl iš kai kurių Naujojo Testamento knygų jis pašalino nuorodas į Senąjį Testamentą, o kitas išbraukė iš savo kanono. Iš kur žinome, kad jis klydo? Iš gausių Naujojo Testamento rankraščių liudijimų. Rankraščių variantai nekeičia nė vienos Biblijos doktrinos. Beje, Biblijos mokymai paprastai grindžiami ne viena ištrauka – jie dažnai atskleidžiami įvairiose Biblijos vietose.[15] Net jeigu viena ištrauka būtų nurašyta klaidingai, kitos tą klaidą ištaisytų. Alandas tai taikliai apibendrina:
„Nustatant rankraščio teksto tipą, labai lengva nepastebėti, kad Bizantinis imperinis ir Aleksandrijos egiptietiškasis tekstai, nors teoriškai laikomi visiškai priešingais, iš tikrųjų stebėtinai sutampa – galbūt net 80 procentų! Patys tekstologai, o juo labiau Naujojo Testamento specialistai, jau nekalbant apie ne specialistus, linkę žavėtis skirtumais ir pamiršti, kiek jų galėjo atsirasti atsitiktinai ar dėl įprastų perrašinėtojų polinkių ir kaip retai pasitaiko reikšmingų variantų. Taip pasiduodama visiems žinomam pavojui – per medžius nebematyti miško.“[16]
Nors turime spręsti, kuris variantas geresnis ir ištikimiau atspindi originalą, neturėtume nusiminti. Dievo žodis yra patikimas. D. A. Carsonas rašo: „Jokiai doktrinai, kurią laikome teisinga, ir jokiam įsakymui, kurio privalome laikytis, tekstiniai variantai jokiu būdu nekelia grėsmės. Tai galioja bet kuriai tekstinei tradicijai. Gali kilti klausimų dėl atskirų ištraukų aiškinimo, tačiau doktrina niekada nenukenčia.“[17]
Kaip atsiranda tekstiniai variantai?
Kokias rankraščių skirtumų priežastis galime nustatyti? Esama netyčinių ir, retesniais atvejais, sąmoningų pakeitimų.[18]
Netyčiniai pakeitimai
Netyčinius pakeitimus lemia perrašinėtojų klaidos.
Ištisinis raštas (scriptio continua). Uncialiniuose rankraščiuose žodžiai rašomi be tarpų. Tai galėjo sukelti painiavą, o blogiausiu atveju – kitokį perskaitymą, negu buvo numatęs autorius.
Raidžių supainiojimas. Kai kurios raidės panašios. Jeigu jos parašytos neaiškiai arba rankraštis apgadintas, perrašinėtojas gali jas supainioti.
Ditografija ir haplografija. Perrašinėtojas per klaidą pakartoja vieną ar kelias raides ar skiemenis (ditografija) arba netyčia praleidžia raidę ar raidžių seką (haplografija).
Nuovargis. Pavargęs perrašinėtojas, ypač kopijuodamas ištisinį raštą, gali supainioti linksnius ar kitus dalykus.
Homoioteleuton ir homoioarcton. Kai žodžiai ar frazės prasideda (ar baigiasi) panašiomis raidžių grupėmis, akis lengvai peršoka nuo vienos prie kitos ir dalis teksto praleidžiama.
Itacizmai. Tai pavojus supainioti vienodai skambančius žodžius, ypač kai perrašoma diktuojant.
Skyrybos problemos. Ištisiniame rašte skyrybos ženklų nėra. Netinkamoje vietoje padėtas kablelis ar taškas gali iš esmės pakeisti prasmę (žr. Lk 23, 43).
Vienos raidės pakeitimas. Kai kuriuose Lk 2, 14 rankraščiuose prie žodžio eudokia pridėta raidė sigma. Dėl to skiriasi ir vertimas: vienas variantas perteikiamas žodžiais „žemėje ramybė ir palankumas žmonėms“, o kitas – „o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (pastaroji formuluotė – pagal Rubšio–Kavaliausko vertimą).
Sąmoningi pakeitimai
Sąmoningi pakeitimai kelia daugiau sunkumų. Vis dėlto nereikėtų iš karto įsivaizduoti blogiausio. Kartais perrašinėtojas susidurdavo su tekstu, kuris atrodė beprasmis, o kartais originalo kalba būdavo tokia sudėtinga, kad žmonės mėgindavo ją patobulinti, kad tekstas taptų suprantamas. Štai sąmoningų pakeitimų rūšys.
Aiškinamieji papildymai. Perrašinėtojui neužtenka žodžio „mokiniai“, todėl jis parašo „Jo mokiniai“; vietoj „Jis pasakė“ įrašo „Viešpats pasakė“. Kartais tokiais papildymais reiškiamas pamaldumas: „Jėzus“ tampa „Jėzumi Kristumi“, o galiausiai – „Viešpačiu Jėzumi Kristumi“.
Stilistinis taisymas. Tobulinama teksto kalba ir gramatika.
Lygiagrečių tekstų derinimas. Perrašinėtojas pastebi skirtumus tarp lygiagrečių ištraukų ir mėgina juos sušvelninti.
Sinonimai. Perrašinėtojas pakeičia žodžius ar jų tvarką. Priešingai negu hebrajai, graikai šventu laikė turinį, o ne raidę, ir tai leido tekstą keisti.
Tekstinio varianto išlikimas. Kartą atsiradęs variantas išlieka, kad ir kas nutiktų.
Mišrūs arba sujungti variantai. Perrašinėtojas, žinodamas du skirtingus variantus, juos sujungia.
Dideli Naujojo Testamento teksto iškraipymai. Jų priežastis gali būti teologiniai ar pastoraciniai motyvai. Tačiau „didelius Naujojo Testamento teksto perdavimo iškraipymus visada galima patikimai nustatyti“.[19] Tai įmanoma dėl kitų, jų nepaveiktų rankraščių.
Galime manyti, kad Dievas saugo savo žodį,[20] nes priešingu atveju Jo išgelbėjimo planas žlugtų ir žmonės nebūtų išgelbėti. Nebūtų prasmės duoti Šventąjį Raštą įkvėpimu, o paskui leisti, kad žmonės jį iškraipytų ir sunaikintų. Tačiau toks saugojimas nereiškia, kad Dievas neleidžia rankraščiuose atsirasti variantams. Biblija turi ir dieviškąją, ir žmogiškąją pusę. Vis dėlto Dievas padeda mums suprasti savo žodį ir nepalieka mūsų vienų ten, kur tai lemiama. Tik neturėtume tikėtis, kad Dievas ypatingai saugos vieną rankraštį ar vieną rankraščių šeimą. Kaip sako E. Glenny, „tiksliau būtų sakyti, kad Jis išsaugojo savo žodį tūkstančiuose iki mūsų dienų išlikusių rankraščių ir per juos, o tie, kurie ieško tiesos, turi šiuos rankraščius lyginti, kad nustatytų teisingą variantą ten, kur rankraščiai skiriasi“.[21]
Štai ką šiuo klausimu rašo Elena G. Vait:
„Kai kurie rimtai į mus žvelgdami klausia: ‚Ar nemanote, kad perrašinėtojai ar vertėjai galėjo padaryti klaidų?‘ Tai visai tikėtina, tačiau protas, toks siauras, kad svyruoja ir suklumpa dėl tokios galimybės ar tikimybės, lygiai taip pat lengvai suklups ir dėl įkvėptojo žodžio slėpinių, nes silpnas protas neperžvelgia Dievo sumanymų. Taip, toks žmogus lengvai suklups net dėl aiškių faktų, kuriuos paprastas protas priima, atpažindamas juose dieviškumą ir suvokdamas, kad Dievo žodis yra aiškus, gražus ir kupinas dvasinio peno. Visos tos klaidos nesukels sunkumų nė vienai sielai ir nepriverstų suklupti nė vieno, kuris pats neprasimanytų sunkumų net iš aiškiausių apreikštų tiesų.
Dievas savo dieviškai įkvėpto žodžio parengimą patikėjo ribotam žmogui. Šis žodis, sudėtas į knygas – Senąjį ir Naująjį Testamentą, – yra vadovas puolusio pasaulio gyventojams, paliktas tam, kad jį tyrinėdama ir jo nurodymams paklusdama nė viena siela nepasiklystų kelyje į dangų. […]
Biblija mums duota ne iškilminga, antžmogiška kalba. Jėzus, norėdamas pasiekti žmogų ten, kur jis yra, priėmė žmogišką prigimtį. Biblija taip pat turėjo būti duota žmonių kalba. Visa, kas žmogiška, yra netobula. Tas pats žodis gali reikšti skirtingus dalykus; kiekvienai atskirai minčiai nėra savito žodžio. Biblija buvo duota praktiniams tikslams. […]
Bibliją parašė įkvėpti žmonės, tačiau joje atsispindi ne Dievo, o žmonių mąstymo ir raiškos būdas. […] Dievo protas ir valia susijungia su žmogaus protu ir valia, todėl žmogaus ištarti žodžiai yra Dievo žodis.“[22]
Graikiškojo Naujojo Testamento leidimai
Šiandien ginčijamasi dėl pagrindinių graikiškų tekstų – kuriuos priimti, o kuriuos atmesti. Klausimas tampa dar aštresnis, kai nepaliekama vietos nuosaikesnei pozicijai, o šalininkai pernelyg dogmatiškai tvirtina, kad tam tikra teksto šeima yra absoliučiai patikima. Taip kyla ir pavojus tikimybes paversti tikrybėmis ir smerkti kitaip manančius.
W. Pickeringas daug dėmesio skyrė šiam klausimui ir aiškiai teikia pirmenybę Textus Receptus.[23] Jis rašo: „Jeigu Šventasis Raštas nebuvo išsaugotas, tuomet įkvėpimo doktrina yra grynai akademinis klausimas, neturintis jokios reikšmės mums šiandien. Jeigu neturime įkvėptųjų žodžių arba tiksliai nežinome, kurie jie, tuomet įkvėpimo doktrina netaikytina.“[24] Tačiau toks požiūris kelia sunkumų: atrodo, kad siaura Pickeringo įkvėpimo samprata lemia ir konkretų supratimą, kaip Dievas išsaugojo Šventąjį Raštą, o šis savo ruožtu nulemia tam tikros rankraščių grupės pasirinkimą. „Tikiu, kad originalūs rankraščiai buvo įkvėpti visiškai, iki kiekvieno žodžio. Tikiu, kad Dievas savo apvaizda iki mūsų dienų išsaugojo pirminę teksto formuluotę ir kad galime tiksliai žinoti, kokia ji (nors dėl savo nerūpestingumo ir tingumo šiuo metu to nežinome).“[25] Vis dėlto jis gina „tradicinį tekstą nuo visų bandymų jį iškraipyti“.[26] Toliau aptarsime tris tekstus: eklektinį tekstą, Daugumos tekstą ir Textus Receptus.
Eklektinis tekstas
Eklektinis graikiškasis tekstas nėra paremtas vienu rankraščiu ar viena teksto šeima – jame naudojami visi teksto tipai. Tai Naujojo Testamento tyrinėtojų dažniausiai naudojamas graikiškasis tekstas: 28-asis Nestle–Alando Novum Testamentum Graece leidimas arba ketvirtasis Jungtinių Biblijos draugijų (United Bible Societies) graikiškojo Naujojo Testamento leidimas.[27] Abiejuose leidimuose tekstas tas pats, tačiau skiriasi tekstologinis aparatas. Sprendimai, kurį variantą pasirinkti, priimami remiantis išoriniais ir vidiniais įrodymais. Šis tekstas tam tikru mastu teikia pirmenybę ankstyviesiems rankraščiams. Nuo Westcotto ir Horto teksto jis skiriasi tuo, kad neapsiriboja Aleksandrijos teksto tipu, bet atsižvelgia ir į kitus. Eklektiniu tekstu remiasi, pavyzdžiui, angliški vertimai NASB ir NIV.
Daugumos tekstas
1982 metais buvo išleistas Zane’o C. Hodgeso ir Arthuro L. Farstado redaguotas The Greek New Testament According to the Majority Text („Graikiškasis Naujasis Testamentas pagal Daugumos tekstą“).[28] Jo rengėjai remiasi prielaida, kad autentiškas yra tas variantas, kurį patvirtina didžioji dauguma rankraščių. Tačiau „Daugumos teksto tipas ne visada vieningas. Iš tiesų jame galima išskirti penkias atskiras rankraščių atšakas, o šio tipo rankraščiai dažnai skiriasi atskirose vietose“.[29] Daugumos tekstas nuo eklektinio teksto skiriasi daugiau kaip 6 500 vietų, o nuo Textus Receptus – maždaug 1 800 vietų. „Nė vienas vertimas nėra paremtas Daugumos tekstu.“[30]
Alandas, regis, teigia, kad vėlesniems Naujojo Testamento rankraščiams vis didesnę įtaką darė Bažnyčia kaip tvarką nustatanti institucija, o iki IV amžiaus būta daugiau laisvės. Todėl nuo IV amžiaus tikėtinas didesnis vienodumas:
„Dideli graikiškų rankraščių peržiūrėjimai neabejotinai turėjo vykti III amžiaus pabaigoje arba IV amžiaus pradžioje. Nė vienu atveju pagrindinis peržiūros motyvas nebuvo filologinis – ją lėmė bažnytiniai teologiniai interesai. Taigi III–IV amžių ankstyvojo laikotarpio tekstas iš esmės dar nebuvo suskirstytas į tipus, nes iki IV amžiaus pradžios bažnyčioms dar trūko tam reikalingos institucinės organizacijos.“[31]
Textus Receptus
1633 metais pavadinimas Textus Receptus buvo suteiktas tekstui, kurį iš pradžių paskelbė katalikų kunigas ir humanistas Erazmas Roterdamietis. Šį tekstą ne kartą taisė ir pats Erazmas, ir kiti. Pirmasis leidimas buvo parengtas paskubomis, remiantis vos septyniais vėlyvais rankraščiais iš XI–XV amžių. Nė viename iš jų nebuvo viso Naujojo Testamento. Apreiškimo knygai Erazmas turėjo tik vieną rankraštį, kurį pats redagavo. Kartais jis į graikišką tekstą įterpdavo žodžių iš lotyniško vertimo. Spaudžiamas jis taip pat įtraukė į graikišką tekstą vadinamąjį Comma Johanneum (papildymą 1 Jn 5, 7), kuris, tiek jo, tiek mūsų įsitikinimu, ten nepriklauso.
Kaip jau minėta, Textus Receptus daugelyje vietų skiriasi nuo Daugumos teksto ir remiasi vos keliais, o ne šimtais ar tūkstančiais rankraščių. Jame atsirado graikiškų variantų, kurių iki 1516 metų nebuvo. Textus Receptus vėliau redagavo ir Stephanusas, Beza bei Elzevirai. Tačiau teksto raida nuo Erazmo iki Stephanuso, Bezos ir Elzevirų neleidžia teigti, kad Textus Receptus yra įkvėptas ar tobulai išsaugotas. Jo istorija aiškiai rodo, kad tekstas daugybę kartų keitėsi. Tai rimta problema tiems, kurie tvirtina, kad jis tiksliai atitinka originalus.[32]
Be to, Karaliaus Jokūbo Biblija (King James Version, KJV) buvo paremta ne vien Textus Receptus, bet ir kitais rankraščiais, ir buvo taisoma, todėl dabartinis KJV gerokai skiriasi nuo 1611 metų leidimo. Todėl KJV šalininkams keblu tvirtinti, kad šis vertimas yra įkvėptas, ir kartu pripažinti, kad jame yra taisytinų klaidų. Tuomet kyla klausimas: „Jeigu jis buvo keičiamas, kuris leidimas yra įkvėptasis?“[33] Glenny netgi teigia, kad šiuolaikinis Textus Receptus taip pat yra savotiškas eklektinis tekstas.[34] Jis gerokai skiriasi nuo pirmųjų leidimų.
Kaip Biblijos tyrinėtojai vertina skirtingus variantus?
Iki šiol aptarėme kai kurias Naujojo Testamento rankraščių problemas. Joms spręsti pasitelkiama vadinamoji teksto kritika, arba tekstologija. Ji nėra tas pats, ką Elena G. Vait atmeta ir vadina „aukštąja kritika“.[35] Glenny teksto kritiką apibrėžia taip:
„Teksto kritika […] – tai bet kurio rašytinio veikalo, kurio autografas (originalas) nežinomas, nuorašų ir vertimų tyrimas, siekiant kuo tiksliau nustatyti pirminį tekstą.“[36]
Šiuolaikiniai vertimai
Toliau kyla klausimas, kurį vertimą ar vertimus rinktis. Koks vertimas geriausias? Atsakyti nelengva – tai priklauso nuo aplinkybių ir paskirties.
Šiuo klausimu reikia mąstyti plačiau. Daugelis žmonių neturi iš ko rinktis: jie turi tenkintis vieninteliu vertimu, prieinamu jų gimtąja kalba, o kai kuriomis kalbomis Biblija dar net neišversta. Galima manyti, kad ir XXI amžiuje daugybė žmonių džiaugtųsi turėdami bent kokią Bibliją. Taigi klausimą, kurį vertimą rinktis, gali kelti pasiturintys pramoninių šalių gyventojai, turintys po ranka įvairių Biblijų. Atsižvelgdami į šį platesnį kontekstą, aiškiau matome, kas iš tiesų svarbu. Pasakyti žmogui, kuris turi vienintelę Bibliją, kad ji nepakankamai gera arba, dar blogiau, kad jis turėtų ją atmesti, kaip kartais sako susirūpinę Bažnyčios nariai, būtų žiauru ir galbūt atimtų iš jo vienintelę viltį. Nors pripažįstame, kad kai kurie vertimai geresni už kitus, tam tikromis aplinkybėmis turėtume džiaugtis bet kokia Biblija. Tai padeda pradinį klausimą įvertinti tinkamai ir moko nebūti dogmatiškiems.
Tiems, kurie gyvena pasiturinčiose šalyse ir gali rinktis iš kelių vertimų, kyla klausimų, kurį leidimą naudoti ir kuo vertimai skiriasi. Pirmiausia aptarkime, kuo jie skiriasi.
Skirtingi graikiškieji tekstai
Pirma, vertimai skiriasi pagal tai, kokiu graikiškuoju Naujojo Testamento tekstu jie remiasi. Yra du pagrindiniai pasirinkimai: galima rinktis Textus Receptus ir nepaisyti visų kitų rankraščių ar juos atmesti, arba eklektinį graikišką tekstą, paremtą daugiau negu vienu teksto tipu. Antruoju atveju vertimų pasirinkimas didesnis. Rinktis Textus Receptus tikintis turėti tariamai gryną tekstą abejotina. Kaip matėme, Textus Receptus paremtas ribotu rankraščių skaičiumi ir neatsižvelgia į tūkstančius rankraščių, kurių jo sudarytojas Erazmas Roterdamietis neturėjo, bet kuriuos turime šiandien. Be to, jis remiasi tik vėlyvaisiais rankraščiais. Jis nėra ir grynesnis, nes variantų randama ir Textus Receptus. Iš tiesų jis buvo ne kartą taisomas, o taip neturėtų būti, jeigu jis būtų toks grynas ir vienintelis įkvėptas tekstas.[37] Nėra nieko blogo teikti pirmenybę Textus Receptus. Bloga yra niekinti ir kaltinti tuos, kurie naudojasi kitu vertimu, o ne KJV ar NKJV.
Skirtingi vertimo principai
Antra, vertimai skiriasi pagal vertimo teoriją. Versti visada sunku, ir kadangi joks vertimas negali būti tobulas, teologijos studentai turi mokytis graikų ir hebrajų kalbų. Nors geri vertėjai siekia „kuo tiksliau perteikti originalų tekstą“,[38] užduotis milžiniška. Reikia spręsti, kaip versti poeziją ir idiomas, kaip elgtis su sąvokomis, kurių reikšmė originalo ar vertimo kalboje platesnė ar siauresnė. Ar tikslumas reiškia ištikimybę žodžiams ir gramatikai, ar turiniui? Kartais tenka rinktis viena arba kita, o ne abu. Be to, „ar svarbiausia siekti pažodinio vertimo […]? O gal labiau atsižvelgti į vertimo kalbą ir originalo prasmę perteikti tokiomis formomis […], kurias skaitytojas lengviau supras?“[39]
Biblijos vertimai kartais skirstomi į formaliojo atitikmens vertimus, parafrazes ir dinaminio, arba funkcinio, atitikmens vertimus. Parafrazių toliau nenagrinėsime, nes dažnai tai nėra tikri vertimai, o ankstesnio vertimo perrašymas šiuolaikine kalba, negrįžtant prie graikiško, hebrajiško ir aramėjiško teksto. Jos laisvai perteikia originalą, todėl labai priklauso nuo jų autoriaus aiškinimo.
Formaliojo atitikmens vertimai
Formaliojo atitikmens vertimai yra gana pažodiniai ir stengiasi išlaikyti originalo žodžių tvarką, sakinių sandarą ir gramatiką. Be to, vertėjas stengiasi tą pačią sąvoką visame tekste versti tuo pačiu žodžiu. Pridėti žodžiai paprastai rašomi kursyvu. Formaliojo atitikmens metodas iš esmės yra pažodinio vertimo teorija. Nors šiuolaikinė vertimo teorija paprastai to nebesiekia, krikščionybėje šis metodas turi savo vietą, nes aiškinimas priklauso nuo tikslios formuluotės. Tačiau pažodinis vertimas gali tapti gremėzdiškas, o kartais net nesuprantamas, todėl ir šio metodo galimybės ribotos.
Dinaminio atitikmens vertimai
Dinaminio atitikmens vertimu siekiama šią problemą išspręsti ir atskleisti, ką autorius norėjo pasakyti. Tikslas – kad skaitytojas geriau suprastų ir greičiau skaitytų. Taip verčiantys vertėjai, pavyzdžiui, daiktavardį gali perteikti veiksmažodžiu, vietoj nesuprantamo žodžio („permaldavimas“, „sutaikinimas“, „kūnas“) pateikti jo paaiškinimą, taip pat gali vartoti lyčių atžvilgiu neutralią kalbą. Tačiau tikimybė, kad vertėjas paveiks ištraukos aiškinimą, čia neabejotinai didesnė, todėl jis turi būti atsargus. Abu metodai turi stipriųjų ir silpnųjų pusių, todėl gali būti reikalingi abu. Formaliojo atitikmens vertimams priklauso RSV, NASB, ESV ir NKJV. NIV yra tarp formaliojo ir dinaminio atitikmens. Dinaminio atitikmens vertimų pavyzdžiai – TEV, CEV ir NLT.
Kurį vertimą pasirinkti?
Taigi kurį vertimą rinktis? Rimtam Biblijos tyrinėjimui reikėtų naudoti formaliojo atitikmens vertimą – dažnai tai būtų NASB arba ESV. Asmeniniam Biblijos skaitymui ir apmąstymui tinka NIV. Millimanas siūlo:
„Žmonėms, kuriuos krikščionys šiandien nori pasiekti – nesilankantiems bažnyčioje, tiems, kurių gyvenime krikščionybė nebeturi reikšmės, vaikams, benamiams, – reikia Biblijos, kurioje nebūtų sudėtingų teologinių terminų, ilgų šalutinių sakinių grandinių ir tik aukštąjį išsilavinimą turintiems skaitytojams įprasto žodyno. Tačiau jiems taip pat reikia Biblijos, kuri tiksliai perteiktų originalo prasmę. Parafrazės taip pat turi savo vietą krikščionio bibliotekoje. Tai puiki priemonė supažindinti besidominčius žmones su Biblija. Be to, daugelis patyrusių tikinčiųjų, skaitydami parafrazę ar net dinaminio atitikmens vertimą, Šventojo Rašto žodžius išgirdo naujai ir gyvai. Ar egzistuoja Biblija, tinkama visiems tikslams? Tikriausiai ne. NIV galbūt geriausiai suderina pažodinio ir dinaminio atitikmens vertimo metodus. Kad ir kurį vertimą ar vertimus nuspręstumėte turėti, paimkite savo Bibliją ir skaitykite! Skaitykite ją, apmąstykite ir mokykitės mintinai. Ji yra žibintas jūsų kojoms ir šviesa jūsų takui; ji brangesnė už auksą ir saldesnė už medų. Tik joje taip aiškiai rasite Tą, kurį pažinti yra amžinasis gyvenimas.“[40]
Išvada
Šventasis Raštas yra Dievo žodis, ateinantis pas mus žmogišku apdaru, kad suprastume, ką Dievas nori mums pasakyti. Nors neneigiame iššūkių ir sunkumų, nesutelkiame dėmesio vien į juos. Matome platesnį vaizdą. Stebimės, kaip nuostabiai paliudyta ir perduota dieviškoji žinia. Žavimės Dievo žodžio darna ir vienybe. Ir sekame savo Viešpačiu Jėzumi, kuris gyveno pagal Dievo žodį ir ragino mus pažinti savo Bibliją.
Ekkehardt Mueller
Biblijos tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojas (straipsnio publikavimo metu)
Išnašos
Plačiau žr. Bruce Manning Metzger, The Text of the New Testament: Its Transmission, Corruption, and Restoration (Oxford: Oxford University Press, 1968), p. 67–92.
Plg. Helmut Koester, Introduction to the New Testament, t. 2: History and Literature of Early Christianity (Berlin: Walter de Gruyter, 1987), p. 21–31.
W. Edward Glenny, „The New Testament Text and the Version Debate“, knygoje One Bible Only? Examining Claims for the King James Bible, red. Roy E. Beacham ir Kevin T. Bauder (Grand Rapids, MI: Kregel Publications, 2001), p. 76. Apie papirusų reikšmę žr. Eldon Jay Epp, „The Significance of the Papyri for Determining the Nature of the New Testament Text in the Second Century: A Dynamic View of Textual Transmission“, knygoje Gospel Traditions in the Second Century: Origins, Recensions, Text, and Transmission, red. William L. Petersen (Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press, 1989), p. 71–103.
Pavyzdžiui, Cezarėjos tekstas. Žr. Richard N. Soulen, Handbook of Biblical Criticism, 3-iasis leidimas (Atlanta, GA: John Knox Press, 1981), p. 29; Christopher Tuckett, Reading the New Testament: Methods of Interpretation (Philadelphia, PA: Fortress Press, 1987), p. 24–25.
Glenny, p. 78.
Kurt Aland ir Barbara Aland, The Text of the New Testament, 2-asis leidimas (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 1989), p. 146.
Glenny, p. 78.
Soulen, p. 211.
Ten pat, p. 4.
Glenny, p. 79.
Aland, p. 50, teigia: „Tas pats klausimas kyla ir dėl Aleksandrijos kodekso (A). Evangelijose jo tekstas gana prastas (tik nežymiai skiriasi nuo Daugumos teksto). Tačiau pradedant Apaštalų darbų knyga jo kokybė pastebimai pasikeičia: Apaštalų darbuose jis prilygsta B ir Sinajaus kodeksui, o Apreiškimo knygoje pranoksta Sinajaus kodeksą ir net papirusą P47.“
Soulen, p. 209–210.
Aland, p. 65; plg. Koester, p. 41.
Kevin T. Bauder, „Frequently Asked Questions in the Translation Controversy“, knygoje One Bible Only? Examining Claims for the King James Bible, red. Roy E. Beacham ir Kevin T. Bauder (Grand Rapids, MI: Kregel Publications, 2001), p. 109.
Glenny, p. 125.
Aland, p. 28.
D. A. Carson, The King James Version Debate: A Plea for Realism (Grand Rapids, MI: Baker, 1979), p. 56.
Žr. ten pat, p. 2–294.
Aland, p. 295.
Tai netiesiogiai gali rodyti tokios ištraukos kaip Apr 22, 18–19.
Glenny, p. 109.
Ellen G. White, Selected Messages (Washington, DC: Review and Herald, 1958), kn. 1, p. 16, 20.
Wilbur N. Pickering, The Identity of the New Testament Text (Nashville, TN: Thomas Nelson Publishers, 1977).
Wilbur N. Pickering, „An Evaluation of the Contribution of John William Burgon to New Testament Criticism“, teologijos magistro darbas, Dallas Theological Seminary, 1968, p. 88.
Pickering, The Identity of the New Testament Text, p. 143.
Ten pat, p. 141.
United Bible Societies, Greek New Testament, 4-asis leidimas (New York: American Bible Society, 1993); Nestle–Aland, Novum Testamentum Graece, 28-asis leidimas (Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 2012).
Zane C. Hodges ir Arthur L. Farstad, The Greek New Testament According to the Majority Text (Nashville, TN: Nelson Publishers, 1982).
Glenny, p. 81.
Ten pat.
Aland, p. 50–51, 64.
Glenny, p. 86.
Ten pat.
Ten pat, p. 88.
Ellen G. White, The Acts of the Apostles (Mountain View, CA: Pacific Press, 1911), p. 474.
Glenny, p. 76.
Žr. Robert W. Milliman, „Translation Theory and Twentieth-Century Versions“, knygoje One Bible Only? Examining Claims for the King James Bible, red. Roy E. Beacham ir Kevin T. Bauder (Grand Rapids, MI: Kregel Publications, 2001), p. 135–136.
Milliman, p. 137.
Ten pat, p. 138.
Ten pat, p. 149–150.
Šaltinis
Ekkehardt Mueller, „Transmission and Preservation of the Biblical Text“, Reflections, Nr. 50, 2015 m. balandis, p. 1–7. Septintosios dienos adventistų Generalinės konferencijos Biblijos tyrimų institutas. https://adventistbiblicalresearch.org/articles/transmission-and-preservation-of-the-biblical-text
Redaktoriaus pastaba
Straipsnis parašytas 2015 metais. Jame pateikti Naujojo Testamento rankraščių skaičiai, graikiškojo Naujojo Testamento leidimų aprašymai ir vertimų palyginimai atspindi to meto duomenis; rankraščių skaičius, tyrimų rezultatai ir prieinami leidimai nuo to laiko galėjo pasikeisti. Straipsnyje aptariami angliški Biblijos vertimai, todėl jo rekomendacijos nėra lietuviškų vertimų įvertinimas.
Keli originalo netikslumai, vertime palikti nepakeisti:
Originale teigiama, kad NA28 ir UBS4 pagrindinis tekstas sutampa. Iš tiesų NA28 tekstą atitinka UBS5 (UBS4 atitinka NA27).
Originale teigiama, kad Konstantino laikais krikščionybė tapo oficialia valstybės religija. Konstantinas krikščionybę įteisino ir rėmė, o valstybine religija Nikėjos krikščionybė paskelbta 380 metais, valdant Teodosijui I.
Markiono veikla originale siejama su I amžiaus pabaiga ir II amžiumi. Savo kanoną jis sudarė II amžiuje; Romoje jis veikė apie 140 metus.
Teiginys „Nė vienas vertimas nėra paremtas Daugumos tekstu“ (cituojant Glenny, 2001) šiandien netikslus: pavyzdžiui, angliško World English Bible Naujasis Testamentas remiasi Bizantiniu Daugumos tekstu.
Autorius Wilburą N. Pickeringą pristato kaip Textus Receptus šalininką. Vis dėlto Pickeringas pirmiausia žinomas kaip Daugumos, arba tradicinio Bizantinio, teksto gynėjas. Šios tekstinės tradicijos glaudžiai susijusios, tačiau nėra tapačios.
Biblijos knygų santrumpos pritaikytos Lietuvos Biblijos draugijos leidimuose vartojamai sistemai. Lk 2, 14 citata pateikta pagal Antano Rubšio ir Česlovo Kavaliausko vertimą (ekumeninis leidimas, 1999). Elenos G. Vait bei kitų autorių citatos išverstos iš straipsnyje pateikto angliško teksto ir nesutikrintos su oficialiais lietuviškais jų veikalų vertimais.