Vakarų Česterio universiteto biologijos profesorius Frankas E. Fishas atostogavo Naujosios Anglijos pakrantėje, kurios vandenyse dažnai plaukioja didingi kuprotieji banginiai. Vieną dieną, apžiūrinėdamas suvenyrus parduotuvėje, jis pastebėjo talentingo skulptoriaus sukurtą vieno iš šių nuostabių gyvūnų atvaizdą. Fishas parduotuvės savininkui pasakė, kad menininkas, regis, suklydo – gumbelius ant banginio peleko pavaizdavo ne toje pusėje. Jo manymu, jie turėjo būti ant galinės peleko briaunos.
Fishas daug metų tyrinėjo vandens gyvūnų judėjimo hidrodinamiką ir jų kūno paviršių veikimo principus [1, 3]. Todėl jis buvo įsitikinęs, kad peleko priekinė briauna turėtų būti lygi ir aptaki, kad kuo mažiau trukdytų vandens srautui. Tačiau skulptorius priekinę peleko briauną pavaizdavo gumbuotą ir nelygią. Parduotuvės savininkas patikino Fishą, kad skulptūra tiksliai atkartoja tikrovę ir jokios klaidos joje nėra.
Ši mįslė tapo pirmuoju žingsniu tyrimų kelyje. Vėliau Fishas bendradarbiavo su dr. Philu Wattsu ir kitais mokslininkais, o jų darbai paskatino sukurti bei užpatentuoti patobulintas ventiliatorių ir vėjo turbinų mentes, kurių priekinėje briaunoje buvo suformuoti panašūs gumbeliai. Šie technologiniai sprendimai davė pradžią bendrovei „WhalePower“, kurios šūkis skelbė: „Kuriame energetikos ateitį, remdamiesi milijonų metų lauko bandymais.“
Fishas ir Wattsas dirba sparčiai besivystančioje srityje, vadinamoje biomimetika. Tai kruopštus biologinių sistemų tyrinėjimas siekiant iš jų pasisemti sprendimų, kurie padėtų kurti veiksmingesnes technologijas ir kartu mažinti poveikį aplinkai. Tam tikra prasme biomimetika primena atvirkštinę inžineriją: tiriama jau veikianti sistema, stengiantis suprasti, kaip ir kodėl ji veikia.
Terminą „biomimetika“ XX a. šeštajame dešimtmetyje pasiūlė elektrofiziologas Otto Schmittas, o 1969 m. jis pavartojo šį žodį savo pranešime „Some Interesting and Useful Biomimetic Transforms“ [2]. Tačiau pati biomimetikos, arba gamtos mėgdžiojimo, idėja yra gerokai senesnė. Kiekvienas žmogus, kuriantis gamtos sandaros ar joje vykstančių procesų įkvėptą sprendimą, iš esmės taiko biomimetikos principus.
Dar vaikystėje Otto Schmittas pasižymėjo nepaprastais gabumais elektros ir elektronikos srityje. Vos septyniolikos metų, dar nebaigęs vidurinės mokyklos, jis buvo priimtas į Vašingtono universitetą Sent Luise. Iki bakalauro laipsnio įgijimo zoologijos ir fizikos srityse jis jau buvo paskelbęs aštuonis mokslinius darbus. Jo tyrimai daugiausia buvo susiję su nervinių impulsų elektriniu perdavimu ir elektroninių grandinių, galinčių atkartoti panašius procesus, kūrimu.
Vienas žinomiausių ir plačiausiai naudojamų jo išradimų yra Šmito trigeris – elektroninė grandinė, itin svarbi šiuolaikinėje skaitmeninėje technikoje. Schmittas tame pačiame universitete įgijo daktaro laipsnį ir vėliau tęsė vaisingą išradėjo bei mokslininko karjerą tiek akademinėje, tiek karinėje srityje. Per savo gyvenimą jis paskelbė 228 mokslinius darbus ir gavo 41 patentą.
Abu jie – novatoriai ir išradėjai. Išradėjai nuolat ieško sprendimų ir mėgina esamus dalykus padaryti veiksmingesnius.
Net iš pirmo žvilgsnio paprastos mentės konstrukcija reikalauja daugybės kompromisų. Ji turi būti pakankamai lengva, kad reaguotų į silpną vėją, tačiau kartu pakankamai tvirta, kad atlaikytų stiprius gūsius. Mentė taip pat turi kuo ilgiau išlaikyti tolygų oro srautą, kai didėja atakos kampas. Jei srautas vis dėlto atitrūksta nuo mentės paviršiaus, pageidautina, kad tai vyktų palaipsniui, nes staigus srauto atitrūkimas gali sukelti dideles apkrovas ir būti žalingas.
Kai Fishas ir Wattsas pradėjo bandyti gumbuotą priekinę briauną ant ventiliatorių, turbinų ir net lėktuvų sparnų modelių, jie nustatė, kad toks paviršius gali gerokai pagerinti jų veikimo savybes ir leisti išlaikyti keliamąją jėgą esant didesniam atakos kampui.
Beje, mokslinis kuprotojo banginio pavadinimas Megaptera novaeangliae reiškia maždaug „didžiasparnis iš Naujosios Anglijos“. Jis nurodo neįprastai ilgus šio banginio krūtinės pelekus. Tai vieninteliai tarp banginių aptinkami krūtinės pelekai, kurių priekinėje briaunoje yra ryškūs gumbeliai, vadinami tuberkulais.
Kuprotasis banginis taip pat geba itin staigiai keisti kryptį, ypač maitindamasis vadinamuoju burbulų tinklo būdu, kai medžioja krilius ir mažas žuvis. Gumbeliai ant priekinių jo pelekų briaunų suteikia jam didesnį manevringumą.
Banginio pelekų įkvėpti sprendimai jau taikomi kuriant tylesnius ir veiksmingesnius pramoninius ventiliatorius, kompiuterių aušintuvus bei vėjo jėgainių mentes, nors lėktuvų sparnuose tokia technologija kol kas plačiai nenaudojama.
Kalbant apie lėktuvus, visa skrydžio istorija daug skolinga atidžiam gamtos skraiduolių stebėjimui. Maždaug 1505 m. sukurtame „Paukščių skrydžio kodekse“ menininkas ir inžinierius Leonardas da Vinčis tyrinėjo paukščius ir jų skrydį, bandydamas sukurti žmogui tinkamas skraidymo mašinas. Nė viena iš jo suprojektuotų skraidymo mašinų sėkmingai nepakilo.
Tačiau broliai Wrightai, taip pat atidžiai tyrinėję paukščių sparnų sandarą ir skrydžio principus, 1903 m. pasiekė proveržį. Jiems pavyko todėl, kad jie buvo atkaklūs eksperimentuotojai, kruopščiai fiksavo bandymų rezultatus, gebėjo novatoriškai mąstyti ir daug dėmesio skyrė saugumui. Jiems priskiriamas pirmasis valdomas pilotuojamo, varikliu varomo ir už orą sunkesnio orlaivio skrydis.
Be aviacijos – kurios pavadinimas siejamas su lotynišku žodžiu avis, reiškiančiu „paukštį“, – biomimetikos srityje galima rasti tūkstančius kitų biologinių sistemų įkvėptų išradimų, technologinių sprendimų ir strategijų.
Tarp žinomiausių pavyzdžių yra lipukai (Velcro), nešvarumus atstumiantys dažai, greitieji traukiniai su ilgomis smailėjančiomis nosimis, pagal termitų piliakalnių vėdinimo principus projektuojami pastatai, lūžiams atsparios medžiagos, itin tvirti pluoštai, tobulesni vožtuvai, stipresni klijai ir hidrodinamiškesni plaukimo kostiumai. Ir tai – tik nedidelė dalis visų pavyzdžių.
Dabar norėčiau pateikti keletą pastabų apie „milijonus metų trukusius bandymus“ ir gamtoje aptinkamus genialius konstrukcinius sprendimus. Mano požiūriu, mokslininkai dažnai nepastebi akivaizdaus klausimo: ar tokios sudėtingos sistemos iš tiesų gali būti paaiškintos be jas sukūrusio proto?
Pirma, gamtoje aptinkamos sandaros tikslingumas yra akivaizdus ir visuotinai pripažįstamas. Janine Benyus savo knygos Biomimicry šeštame puslapyje rašo:
„Mūsų išradingiausios architektūrinės sijos ir santvaros jau seniai naudojamos vandens lelijų lapuose ir bambukų stiebuose. Mūsų centrinio šildymo ir oro kondicionavimo sistemas pranoksta termitų bokštas, kuriame palaikoma pastovi maždaug 30 °C (86 °F) temperatūra. Net pažangiausias mūsų radaras, palyginti su šikšnosparnio daugiadažniu signalu, tarsi neprigirdi. O mūsų naujosios „išmaniosios medžiagos“ negali lygintis su delfino oda ar drugelio straubliuku. Net ratas, kurį visada laikėme išskirtinai žmogaus išradimu, aptinkamas mažyčiame sukamajame variklyje, varančiame vienų seniausių pasaulio bakterijų žiuželį.“ [4]
Dar viena ištrauka iš tos pačios knygos 132 puslapio, kuriame dr. Benyus rašo apie vorų šilką:
„Lyginant vienodo svorio plieną ir voro šilką, voro šilkas yra penkis kartus stipresnis. Palyginti su kevlaru, naudojamu neperšaunamose liemenėse, jis daug geriau sugeria smūgius ir gali atlaikyti penkis kartus didesnę smūgio energiją nenutrūkdamas. Be didelio stiprumo ir atsparumo, jis taip pat yra labai elastingas – tokia savybių kombinacija medžiagose pasitaiko retai. Jei ant vienodo skersmens plieninės vielos ir šilko gijos palaipsniui kabintume vis didesnius svorius, jų trūkimo riba būtų panaši. Tačiau pučiant audros stiprumo vėjui šilko gija, nors ir penkis kartus lengvesnė, padarytų tai, ko plienas negali: išsitemptų iki 40 procentų savo pradinio ilgio ir paskui grįžtų į ankstesnę būseną.“
Antra, didžiojoje biomimetikos literatūros dalyje daroma prielaida, kad nuostabūs gamtoje aptinkami sprendimai ir aplinkai palankūs, mažai taršūs bei tvarūs procesai susiformavo natūralios evoliucijos būdu per nepaprastai ilgus laikotarpius.
Štai citata iš Biomimetikos instituto pristatymo:
„Gamtoje, jei tam tikra sandaros strategija neveiksminga, ją turintis organizmas žūsta. Gamta šias strategijas tikrina jau 3,8 milijardo metų. Biomimetika padeda tyrinėti sėkmingas išlikusių organizmų strategijas, kad ir jūs galėtumėte sėkmingai veikti savo srityje taip, kaip šios strategijos veikia natūralioje aplinkoje.“ [5]
Panašiai rašo ir žinomas biomimetikos tyrinėtojas Yosephas Bar-Cohenas:
„Per 3,8 milijardo metų gamtos evoliucija sukūrė itin veiksmingas ir energiją taupančias biologines sistemas. Šių sistemų mėgdžiojimas atveria milžiniškas galimybes gerinti mūsų gyvenimą ir naudojamus įrankius.“
Toliau jis teigia:
„Gamta yra didžiausia kada nors egzistavusi ir egzistuosianti laboratorija. Vykstant evoliucijai joje buvo išbandytos visos mokslo ir inžinerijos sritys, o rezultatas – daugybė puikiai veikiančių išradimų. Gamta ‚eksperimentavo‘ su įvairiais problemų sprendimais ir tobulino tuos, kurie pasirodė sėkmingi… Evoliucijos procese gamta, arba biologija, eksperimentavo su fizikos, chemijos, mechanikos inžinerijos, medžiagotyros, judėjimo, valdymo, jutiklių ir daugelio kitų sričių principais, kuriuos šiandien priskiriame mokslui ir inžinerijai.“ [6]
Trečia, pagal tokį aiškinimą per neįsivaizduojamai ilgus laikotarpius vyko nuolatiniai bandymai ir atranka, išsaugant tai, kas veikė. Tačiau gamtos sistemos ne tik veikia – daugelis jų pasižymi stulbinamu veiksmingumu ir elegantiška sandara.
Dr. Alexas Chinas apie fotosintezę sako:
„Biologijoje išsivystė nepaprastai subtilios sistemos, gebančios surinkti šviesos energiją ir nukreipti ją ten, kur reikia. Biologinės sistemos taip pat nepaprastai gerai geba kurti mažyčius, labai veiksmingus įrenginius ir dauginti juos milijonus kartų.“ [7]
Dar viename straipsnyje, pavadintame „Puikus biologinis dizainas“, rašoma:
„Stebėjimo įrenginiai danguje plasnoja sparnais kaip paukščiai ir šikšnosparniai. Mažyčiai plaukeliai ant gekono kojų padeda robotui kopti lygiu vertikaliu paviršiumi. Smūgiams atspari žmogaus dantų paviršiaus sandara įkvepia kurti lengvas ir patvarias medžiagas kosmoso technologijoms. Kaip ir jūros gyvūnų, vabzdžių ar natūralaus kraštovaizdžio įkvėpti sprendimai, šie 14 biomimetikos pavyzdžių, paremti gyvūnų ir žmogaus biologija, pasitelkia neprilygstamą gamtos veiksmingumą.“ [8]
Skaitydamas tokius tekstus turiu prisipažinti, kad mano širdį pripildo dėkingumas ir pagarba Kūrėjui, kuris sumanė ir sukūrė visa tai, kas šiuose puslapiuose apibūdinama kaip neprilygstama, genialu ir stulbinama.
Kad ir kokį gamtos lygmenį pradėčiau tyrinėti, matau nuostabią tvarką ir sunkiai aprėpiamą sandaros sudėtingumą. Matau tvarius, aplinkai palankius, cikliškus, tarpusavyje susijusius procesus, kuriuose viena sistema tarnauja kitai – nuo nanometrinio iki makroskopinio ir net milžiniško masto.
Nepriklausomai nuo žmogaus pasaulėžiūros, gamtoje aptinkamų sprendimų veiksmingumas ir tvarumas yra akivaizdūs ir kelia susižavėjimą. Kai žmogus pradeda atidžiai tyrinėti biologines sistemas, jų grožis, sudėtingumas ir elegancija beveik neišvengiamai pribloškia.
Be abejonės, biomimetika yra nepaprastai įdomi ir vaisinga tyrimų sritis. Tą entuziazmą galima pajusti beveik visoje biomimetikai skirtoje literatūroje.
Labai gerbiu išradingus inžinierius ir biologus, kurie atkakliai tyrinėja biologines sistemas ir mėgina perprasti jų veikimo principus. Tai sunkus darbas. Šių sistemų sudėtingumas toks didelis, kad dažnai neįmanoma iki galo paaiškinti net vienos iš jų.
Todėl mokslininkams dažnai pavyksta suprasti tik atskirus fragmentus – vieną sandaros dalį, vieną veikimo principą ar vieną proceso etapą. Jie tyrinėja tas gamtoje aptinkamų elegantiškų struktūrų ir procesų dalis, kurias žmogus pajėgia suprasti ir bent iš dalies atkartoti.
Tačiau net ir tokie daliniai atradimai padeda spręsti žmonių problemas, kurti veiksmingesnius įrenginius ir kartu mažinti jų poveikį aplinkai.
Kartais susimąstau, kaip visa tai vertina patys mokslininkai. Atvirkštinė inžinerija paprastai reiškia, kad kažkas tą sistemą jau buvo sukūręs gerokai prieš tau pradedant ją tyrinėti.
Šiuo atveju teigiama, kad visa ši elegantiška sandara atsirado per aklus, tikslo neturinčius procesus, veikusius neįsivaizduojamai ilgą laiką.
Ar tai nėra keista padėtis, kai mąstantis protas mokosi iš to, kas, kaip teigiama, jokio proto neturi?
Bet kuriuo atveju mokslininkas lieka besivejančiojo vaidmenyje. Arba kažkas visa tai sumanė anksčiau ir geriau už mus, arba tariamai be krypties vykstantys gamtiniai procesai mus aplenkė. Man įdomu, ar tyrinėdami šias sistemas mokslininkai kada nors jose įžvelgia Dievo pirštų atspaudus.
Kaskart skaitydamas Jobo knygos 12 skyrių pagalvoju, kad šios eilutės nepaprastai primena biomimetikos principą. Galima net paklausti: ar biomimetikos idėja iš tiesų yra tokia nauja?
Jobas ragina žmogų klausti gyvulių, padangių paukščių, žemės ir jūros žuvų – iš jų mokytis ir stebint kūriniją ieškoti atsakymų. Argi tai savo esme neprimena biomimetikos – gamtos stebėjimo ir mokymosi iš jos?
Tačiau Jobo išvada labai skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių biomimetikos tyrinėtojų pasaulėžiūros. Jis klausia: „Kas iš jų visų nežino, kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?“ O žmogaus ir visų gyvūnų gyvastį jis sieja su Dievo ranka (Job 12, 9–10).
Apaštalas Paulius apie tą patį principą kalba Laiške romiečiams. Jis teigia, kad Dievo amžinoji galybė ir dievystė „nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“. Kitaip tariant, kūrinija pati liudija apie savo Kūrėją (Rom 1, 20).
Tiesa yra ta, kad Dievas sukūrė visa, kas egzistuoja (Ef 3, 9; Kol 1, 16). Todėl Apreiškimo knygoje skelbiama, kad Dievas vertas šlovės, pagarbos ir galybės, „nes tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11).
Tolesniam studijavimui
Knygos apie biomimetiką
Allen, Robert (red.). 2010. Bulletproof Feathers: How Science Uses Nature’s Secrets to Design Cutting-Edge Technology („Neperšaunamos plunksnos: kaip mokslas naudoja gamtos paslaptis pažangiausioms technologijoms kurti“). University of Chicago Press.
Bar-Cohen, Yoseph. 2005. Biomimetics: Biologically Inspired Technologies („Biomimetika: biologijos įkvėptos technologijos“). CRC Press.
Bar-Cohen, Yoseph. 2011. Biomimetics: Nature-Based Innovation („Biomimetika: gamta pagrįstos inovacijos“). CRC Press.
Benyus, Janine M. 2002. Biomimicry: Innovation Inspired by Nature („Biomimetika: gamtos įkvėptos inovacijos“). Harper Perennial.
Daugiau apie biomimetiką
„AskNature“ – gamtoje aptinkamų biologinių strategijų ir jų pritaikymo technologijose duomenų bazė:
https://asknature.org/
„Biomimicry Institute“ – biomimetikos principai, pavyzdžiai ir mokomoji medžiaga:
https://biomimicry.org/
Literatūros šaltiniai
[1] Fish, Frank E. 2004. Structure and Mechanics of Nonpiscine Control Surfaces. IEEE Journal of Oceanic Engineering, 29(3), p. 605–621.
[2] Schmitt, Otto H. „Some Interesting and Useful Biomimetic Transforms“. Proceedings, Third International Biophysics Congress, Boston, 1969 m. rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 3 d., santraukos, p. 297.
[3] Fish, F. E., ir J. J. Rohr. 1999. Review of Dolphin Hydrodynamics and Swimming Performance. Technical Report 1801. SPAWAR Systems Center, San Diego.
[4] Benyus, Janine M. 2002. Biomimicry: Innovation Inspired by Nature. Harper Perennial, 308 p.
[5] The Biomimicry Institute. What Is Biomimicry?
[6] Bar-Cohen, Yoseph. Biomimetics: Using Nature as an Inspiring Model for Human Innovation.
[7] University of Cambridge. Inspired by Nature.
[8] Brilliant Bio-Design: 14 Animal-Inspired Inventions. WebEcoist.
dr. David Steen
Andrews universiteto profesorius emeritas
Vertimas iš anglų kalbos. Originalas: David Steen, „Biomimicry: The Search for Brilliant Design“, Geoscience Research Institute