Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Blogio kilmė (Danielius Oželis) 0 2011-03-28 — 08:16

Dievas „pradžioje“ sukūrė Visatą, o vėliau, jau sukurtą „pradžioje“, mūsų planetą paruošė Jo sukurtų būtybių gyvenimui. Šio nuostabaus darbo pabaigoje randame patį Dievą, įvertinantį Savo darbą: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“. (Pr 1, 31)

Viskas atrodo nuostabu, jeigu mes patys negyventume toje žemėje ir nematytume labai jau netobulų dalykų. Ar Dievas būtent tokią kūrybą įvertino „labai gerai“, ar Jam patinka, kas čia vyksta, ką mes patiriame? Kiekvienas suvokiame, kad kažkas ne taip. O gal pradžioje buvo ne taip? Gal kažkas yra pasikeitę? Ar Biblijoje kas nors kalbama šiuo klausimu? Saliamonas, gyvenęs beveik prieš tris tūkstančius metų, Dievo įkvėptas, parašė taip: „Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus“. (Mok 7, 29)

Kodėl? Ar jiems ko nors trūko? Gal jie norėjo kažką patobulinti Dievo kūryboje? Svarbiausia, ar jie patys tai sumąstė? Tai, ką šiuo metu mes matome ir patiriame, gali būti apibūdinta Jėzaus mokinio apaštalo Jono žodžiais: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“. (1Jn 5, 19) Net doriausi ir teisingiausi žmonės nepajėgia išvengti klaidingų sprendimų ir veiksmų. Kokios jėgos yra užvaldžiusios žmogaus sąmonę ir veiksmus? Ar įmanoma joms pasipriešinti? Ar mes taip amžinai ir liksime to įtakoje?

Dievo Žodis turi mums atsakymą. Tačiau tas atsakymas mums gali nuskambėti keistokai: pirmasis karas kilo danguje. Mes pripratę galvoti, kad danguje – viskas puiku, blogai tik čia, žemėje. Dievas nebijo atskleisti šios didžiosios tragedijos, kuri prasidėjo būtent ten, danguje, paslaptį. Sunku patikėti, kad vienas iš tų šlovingųjų angelų, kuris buvo arčiausia Dievo, galėjo suabejoti Dievo charakteriu ir Jo valdymu.

„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir Jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“. (Apr 12, 7–9) Taigi dabar jau turime kažkokį, nors ir ne galutinį, vaizdą. Mykolas – tai vienas iš Jėzaus vardų. Pačiame tekste pasakyta, kad „slibinas“ yra „senoji gyvatė, velnias ir šėtonas“. Bet jis anksčiau buvo angelas, kaip ir kiti jo bendrai. Dar pasakyta, kad būtent jis suvedžiojo visą pasaulį. Matome, kad ne pats žmogus, bet būtent tas atpuolęs angelas, sukėlė šitą maištą danguje, o vėliau tas maištas persimetė į žemę. Taigi blogio autorius Biblijoje parodomas šėtonas, o žmonės – jo marionetės.

Pirmiausia randame, kad sukėlęs maištą danguje, šėtonas pralaimėjo ir buvo nublokštas iš dangaus drauge su savo bendraminčiais. Vėliau skaitydami pamatysime, kad dėl nepatyrimo, pirmieji žmonės patikėjo jo klasta ir „priglaudė“ jį. Dabar jis jaučiasi turįs visas teises į žmogų ir jo valdas – žemę. Todėl Jonas ir pasakė: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“. (1Jn 5, 19) To niekas nepaneigs. Kuris nesame vienaip ar kitaip patyrę to pasireiškimą?

Ši tema mums labai sunkiai suprantama, nes viskas vyksta mūsų užkuliuose. Mes gauname pamatyti tik galutinį rezultatą – blogį, tačiau mes nematome visos tos veiklos, kuri vyksta už mūsų nugarų. Todėl dažniausia mes kovojame su blogio pasekmėmis, o ne su priežastimi, kurios nematome.

Norėdamas palengvinti mums šio klausimo supratimą, Dievas Savo Žodyje panaudoja mūsų patiriamus ir išgyvenamus pavyzdžius. Dievas paima vos ne iki šėtono lygio sužvėrėjusį valdovą – tironą ir jį pastato mums kaip šėtono veiklos pavyzdį. Vienas jų – senovės Babilono karalius. Apibūdindamas jo žiaurią veiklą, Dievas toliau tęsia mintį, atskleisdamas jau nebe Babilono karaliaus, o šėtono veiklą, nes karalius niekada nebuvo danguje ir neatliko tokių veiksmų, kokie minimi šiame tekste: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! (Šitas vardas lotyniškame Biblijos vertime yra Liuciferis, šviesos nešėjas) Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: ‚Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!‘“ (Iz 14, 12–14)

Kitas „neblogas“ šėtono veiklos pavyzdys – Tyro karalius: „Taip kalba Viešpats Dievas. Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio. Tu buvai Edene, Dievo sode; tave puošė visokiausi brangakmeniai: sardis, chrizolitas ir deimantas, berilas, oniksas ir jaspis, safyras, rubinas ir smaragdas; iš aukso tavo karuliai ir puošmenos. Tą dieną, kai buvai sukurtas, jie buvo padirbti. Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais Aš padariau tave globėju; tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno ir vaikščiojai tarp ugningųjų akmenų. Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos, ligi buvo nustatyta tavo kaltė. Per savo plačiąją prekybą tu prisipildei smurto ir nusidėjai, todėl varau tave toli nuo Dievo kalno. Ir kerubas išskėstais ir serginčiais sparnais nuvarė tave nuo ugningųjų akmenų. Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai įsidėmėtų. Išniekinai savo šventyklas savo kalčių daugybe ir sukta prekyba. Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo; paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų, kurie tave matė. Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę; tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus“. (Ez 28, 12–19)

Iš šių, nors supintų su karalių veikla, apibūdinimų galime susikurti bendrą vaizdą. Tas galingasis angelas Dievo buvo apdovanotas viskuo labiau už bet kurį kitą kūrinį. Didžiulė išmintis, tobulas grožis, aukštos pareigos (Dievo sostą dengiantis kerubas), spindinti aplinka jį pastūmėjo išsikelti dar labiau, iki paties Dievo lygio. Tačiau, kadangi jis buvo kūrinys, toks jo elgesys buvo šventvagiškas. Siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, jis ėmė šmeižti Dievą kitų angelų akyse, įtarinėti Jo elgesį su kitais kūriniais, kritikuoti Jo valdymą. (Apie tai galima skaityti Jobo knygoje.)

Galiausiai toks jo elgesys privertė Dievą pašalinti Liuciferį iš jo tarnybos ir šventos aplinkos. Apaštalas Petras tą vietą, kur buvo nublokštas Liuciferis su savo juo patikėjusiais angelais, pavadina „tamsiomis pasmerktųjų buveinėmis“ (2Pt 2, 4), graikiškai Tartaras – tamsi kosmoso erdvė.

Klausimas kyla: kaip ši puolusių angelų armija atsirado mūsų žemėje? Jobo knygoje randame, kad vis dėlto šėtonas galėjo klajoti Visatoje ir ieškoti sau draugų tarp Dievo kūrinių. (Job 1, 6–7) Kažkurią dieną jis atkreipė dėmesį į naujai sukurtą planetą ir jos naujuosius gyventojus – žmones. Pasinaudodamas jam būdinga klasta, jis užkalbina Ievą ir pasiūlo jai kažką geresnio, negu davė Dievas. Jis net išdrįsta sukelti abejojimą Dievo nurodymais, neva Dievas nėra nuoširdus Savo kūriniams ir patį geriausią – gero ir blogo pažinimą – nuslėpė. Juk tokia romantika slypi tame! Taigi skaitykime. „O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: ‚Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘“? Moteris atsakė žalčiui: ‚Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: „Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!‘“ Bet žaltys tarė moteriai: ‚Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta‘. Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus. Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: ‚Kur tu?‘ Jis atsiliepė: ‚Išgirdau Tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau‘. (Dievas) jo klausė: ‚Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?‘ Žmogus atsakė: ‚Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau‘. Viešpats Dievas kreipėsi į moterį: ‚Kodėl taip padarei?‘ Moteris atsakė: ‚Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau‘. Viešpats Dievas tarė žalčiui: ‚Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną‘. O moteriai Jis tarė: ‚Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi vyro, o jis valdys tave‘. O žmogui Jis tarė: ‚Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: „Nuo jo nevalgysi!“ – tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsiesi iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!‘ Žmogus pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos. Tuomet Viešpats Dievas tarė: ‚Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai! Todėl Viešpats Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas. Išvaręs žmogų, Jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“. (Pr 3, 1–24)

Tokia žmogaus puolimo istorija. Žadėtoji romantika tęsėsi neilgai. Atpuolimo pasekmės netrukus užklupo žmogų visu savo rūstumu. Dievas pranešė pirmiesiems žmonėms, kas jų laukia, kokia ta pikto pažinimo tikrovė. Iškentęs visas gyvenime sutiktas nelaimes ir skausmus, galiausiai žmogus pasitraukia iš gyvenimo. Taip, pradžioje paslaptingas ir gundantis žingsnis, atvedė visą žmoniją prie tragiškų pasekmių. Apaštalas Paulius rašo: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. (Rom 6, 23) „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones“. (Rom 5, 12) Šiandieną niekas negalėtų paneigti šių faktų: nuodėmė atsiskleidžia visoje žmonijoje, nuo gimimo iki mirties, o galutinio rezultato – mirties niekam nepavyksta išvengti.

Raštas teigia, kad ne tik žmogų palietė šis nuopuolis, bet visą mūsų planetą. „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei  – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“. (Rom 8, 19–23) Taigi padėtis liūdna. Daugybė geros valios žmonių daro viską, ką tik gali, kad palengvintų žmonių ir kitų būtybių dalią, tačiau aiškiai matome, kad esame riboti. Be išorinės pagalbos ši problema nebus išspręsta. Bet apie tai kitoje temoje, o dabar mes tęsiame kelionę nuodėmės paliestais keliais.

Toliau skaitome Rašte apie Liuciferio veiklą, kaip tai aprašyta Apreiškimo knygoje. „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto“. (Apr 12, 1–5) Nesusipažinusiems su Šventojo Rašto simboline kalba, šis tekstas gali nuvilti, nes tiesiogiai jo nesuprasi. Reikia žinoti simbolių reikšmę. Pradžiai bent trumpai paaiškinsiu kai kuriuos jų svarbesnius. Moteris Šventajame Rašte labai dažnai simbolizuoja Dievo Bažnyčią, – tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento laikų. Slibiną mes jau matėme anksčiau – tai šėtonas, Liuciferis. Taigi čia aprašoma Senojo Testamento Dievo Bažnyčia – judaizmo sistema, kurią Dievas buvo įsteigęs per Mozę prie Sinajaus kalno. Iš istorijos žinome, jog šėtonas panaudojo pagoniškas tautas, kad sunaikintų žydų tautą ir jos religiją. Tuo jis tikėjosi užkirsti kelią į pasaulį ateiti pažadėtajam Mesijui. Taigi tuo metu, kada turėjo į pasaulį ateiti Gelbėtojas Jėzus, žydai kentė „gimdymo skausmus“ – pagoniškų tautų priepaudą ir judaizmo religijos naikinimą. Ir jau gimus Jėzui, Erodas pasiuntė į Betliejų kariuomenę, kad nužudytų gimusį Jėzų. Tačiau šėtono planas žlugo – Dievas išsaugojo Kūdikį, kuris, atlikęs atpirkimo darbą, sėkmingai grįžo pas Savo Tėvą.

Nepavykus pražudyti Jėzaus, net sulaikyti kape, kai Šis tikrai atrodė patekęs į šėtono nagus, piktasis ėmė persekioti Jėzaus įkurtą Bažnyčią – krikščionis. Pirmiausia jis sukurstė žydų dvasinius vadovus, ir šie ėmė persekioti krikščionis Izraelyje. Tai tik pasitarnavo į gera. Krikščionys pasklido po visą Romos imperiją, išsinešdami Jėzaus gerąją išganymo žinią. Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams teigia, kad jo dienomis „vilties Evangelija paskelbta visai Kūrinijai“. (Kol 1, 23) Šėtonas „pasikinko“ pagoniškus valdovus, kurie mielai vykdo jo užsakymą ir kankina bei žudo krikščionis. Kur buvo pralietas vieno tikinčiojo kraujas, ten stojo dešimtys naujų. Šėtono planas vėl nesuveikė.

Paskutinė gudrybė, kurią piktasis panaudojo, tai pati krikščionybė. Praėjus vos keliems šimtmečiams nuo įsikūrimo, krikščionybė ėmė keistis. Pavargusi nuo persekiojimų, ji griebėsi kompromiso – šventus išganymo principus ji pakeitė pagoniškomis apeigomis ir tradicijomis. Istorikai rašo, kad Viduramžių krikščionybė buvo tik Kristaus priedanga apsigaubusi pagonybė. Tai buvo didžiausias šėtono pasiekimas. Atrodė, kad jis pasiekė savo tikslus. Tačiau per visus laikus Dievas išlaikė Savo ištikimus žmones, kurie nieko nebijodami, laikėsi tyro Kristaus mokslo.

Nors šėtonas savo rankose turėjo pagoniškąjį pasaulį, per didelius vargus pasigrobė ir didžiąją dalį krikščionybės, tačiau jis negalėjo būti ramus, kol yra bent keletas žmonių, šventai atsidavusių Jėzui. Jonas rašo: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“. (Apr 12, 17)

Šėtonas nenori pasiduoti ir toliau tęsia įnirtingą kovą prieš Dievo ištikimuosius vaikus. Apaštalas Petras rašo, kad šėtonas neturi tiesioginio priėjimo prie Dievo vaikų, Dievas juos saugo ir globoja. Tačiau jam lieka galimybė juos šantažuoti, gąsdinti. „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“. (1Pt 5, 8–9)

Kokias priemones šėtonas naudoja šiuo metu? Priespauda, kentėjimais, papirkinėjimu ir apgaule šėtonas valdo vos ne visą žmoniją. Tikinčiųjų nerūpestingumas, abejingumas šventiems dalykams, už gerą atlyginimą ar aukštas pareigas žmonės aukoja savo šventus idealus, dar kiti patiki paslaptingomis antgamtinėmis (tiksliau šėtoniškomis) jėgomis, – ir daugybe kitų priemonių šėtonas pritraukia žmonių dėmesį ir užliūliuoja sąžinės balsą.

Jėzus, dar būdamas žemėje, atskleidė visą šėtono charakterį ir veiklą. „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“. (Jn 8, 44) Suprantama, kad bendravimas su tokiu asmeniu labai pavojingas, bet jis moka pridengti savo tikruosius kėslus ir apsimesti labai geru. Ypatingai tai jam sekasi daryti per paslaptingas priemones. Noras žinoti ateitį, kaip išvengti nesėkmių gyvenime, politikoje ar versle, kas vyksta žmogui mirus ir daugybė kitų paslapčių visais amžiais nedavė žmonėms ramybės. Nors mūsų dienomis mokslas yra atskleidęs daugybę paslapčių, žmonės iki šiol neišeina iš namų nepasiklausę horoskopo, ištikus nelaimei, skuba pas ekstrasensus, studentai žaidžia adata, lėkščių sukimu ir kitais „nekaltais“ žaidimais. Kai kurie bėga pas mirusiųjų iššaukėjus. Dar pasiskaito sapnininkus ir tiki prietarais. Kokia šventė apsieina be burtų ir būrimų? Žmogui smagu, linksma, atrodo nekalta. Vienoje vėlesnių temų pažvelgsime giliau į šį klausimą. Bet noriu iš anksto pasakyti. Už viso to „kyšo piktojo ausys“.

Konkretus atvejis aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Apaštalas Paulius skelbdamas Evangeliją atvyksta į Pafo salą Viduržemio jūroje. Tos salos prokonsulas susidomi Evangelijos žinia. Tačiau pastarasis buvo žynio įtakoje ir negalėjo atsispirti jam. Tada Paulius tiesiai pareiškė žyniui Elimui: „Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?“ (Apd 13, 10) Paulius aiškiai pareiškia, jog visi burtai yra velnio klastinga veikla, kad sulaikytų žmones nuo Dievo ieškojimo.

Kitas labai populiarus šėtono metodas – puolusios bažnyčios. Pirmoji šėtono buvo panaudota judaizmo religija. Tuo metu, kada gyveno Jėzus, ji buvo beveik visiškai puolusi. Tad šėtonas nesunkiai ją panaudojo susidorojimui su Jėzumi. Sekminių dieną apaštalas Petras pareiškė žydams: „Taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus“. (Apd 2, 23) Jėzus pranešė, kad šis, šėtono išbandytas ir pasitvirtinęs metodas, bus ir ateityje sėkmingai naudojamas. „Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei Manęs nepažįsta“. (Jn 16, 1–3) Turbūt prisimename iš mokyklos suolo laikų, kaip Viduramžiais siautėjo popiežija su savo „šventąja inkvizicija“, „valydama Dievo Bažnyčią nuo eretikų“. Kiek milijonų dorų krikščionių atidavė savo gyvybę, kiek buvo nukankinta ir išniekinta, – kas suskaičiuos!? Ir visa tai – Dievo vardu darė „šventoji bažnyčia“. Kiek vyko „šventųjų karų“, kryžiaus žygių? Kiek žmonių nusigręžė nuo Dievo, manydami, kad Dievui tai patinka!

Štai kaip Dievas apibūdino tą iš pagrindų sugedusią krikščionybę: „Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir užkalbino mane: ‚Eikš, aš tau parodysiu teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant didžių vandenų. Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai‘. Ir jis dvasios galia nusinešė mane į dykumą. Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir raudonu drabužiu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, slėpinys: „Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“. Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš labai stebėjausi“. (Apr 17, 1–6) Jeigu tyra moteris simbolizuoja ištikimus krikščionis, tai ištvirkėlė – neištikimuosius. Paleistuvavimas su karaliais vaizduoja bažnyčios sąjungą su valstybe. Raudoni drabužiai – prostitutės apranga. Ir kiek ši sugedusi krikščionybė išliejo Dievo vaikų kraujo? Atidžiai apmąstykite šią Dievo žinią.

Apaštalas Paulius dar kartą pamini, kad vykdydami bet kokią neteisybę, nedorybę, mes vykdome šėtono užgaidas. „Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešapataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose“. (Ef 2, 1–2) Paulius aiškiai sako, kad toks gyvenimas veda į mirtį.

Tokia yra tikrovė, bet ar yra išeitis? Ar mes visi beviltiškai pasmerkti? Apie tai plačiau pakalbėsime kitoje temoje, bet dabar noriu iškelti keletą minčių, kurios suteiks mums paguodos ir vilties.

Apreiškime Jonui Dievas parodė, kad šėtono viešpatavimo laikas eina į pabaigą. Pirmas jo pralaimėjimas įvyko dar danguje, kai jis buvo išblokštas iš dangaus į tamsią kosminę erdvę. Lemtingas pralaimėjimas įvyko Golgotoje, kada jis prieš visą Visatą atskleidė savo piktą charakterį, nužudydamas savo Kūrėją ir Valdovą Jėzų. Šis prisikėlė iš mirties. Galutinis šėtono sunaikinimas įvyks ateityje. Biblija aiškiai apie tai kalba, tad galime tuo pasitikėti. Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį“. (Jn 16, 33)

Jėzus padarė viską, kas buvo reikalinga Visatos išlaisvinimui iš šėtono tironijos. Tačiau žmonėms tai neduodama automatiškai. Kiekvienas žmogus turi įrodyti savo lojalumą Dievui, nors tai tenka daryti susigrumiant su paties šėtono armija. Jonui angelas pasakė: „Bet jie (tikintieji) nugalėjo jį (šėtoną) Avinėlio (Kristaus) krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti“. (Apr 12, 11) Kadangi Kristus jau nugalėjo šėtoną, mes susigrumiame su jau nugalėtu priešu. Bet savo ryžtingumą ir ištikimybę mes turime įrodyti.

Užbaigiant šią temą, noriu pacituoti keletą minčių, kurios kalba apie galutinį šėtono sunaikinimą ir Visatos išlaisvinimą.

„Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo“. „Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą“. (Apr 20, 1–3.7.9–10) Aišku, kad grandinės simbolizuoja šėtono veiklą ribojančias aplinkybes. Ugnies ežeras, kuris pažadėtas jam po tūkstančio metų, – tai galutinis jo ir jo pasekėjų sunaikinimas.

Deja, bet Raštas liūdnai kalba, kad į tą paskutinę bausmės vietą pateks ne tik piktosios dvasios, bet ir žmonės, kurie mielai joms tarnavo. „Paskui Jis prabils į stovinčius kairėje: ‚Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41)

Mums tikrai nereikia bijoti tos ugnies, juk ji paruošta „velniui ir jo angelams“. Mes galime pasirinkti sau amžinybę – su velniu ir jo likimu, ar su Jėzumi ir Jo amžinojo gyvenimo pažadu.

autorius

Danielius Oželis. Pastorius. Lietuvos Biblijos draugijos redakcinės komisijos narys. Ilgus metus tarnavo Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje prezidentu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug jėgų įdėjo siekdamas atkurti Bažnyčia po ilgus metus trukusios priespaudos. Šiuo metu dirba Plungėje ir Skuode. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!