Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. (Evangelija pagal Luką 21,11)
Pirmą kartą dėl naujos ligos sunerimo visos valstybės, nes paplitęs virusas nepripažino geografinių sienų ir ribų. Jis net nežinojo, kad egzistuoja susitarimai tarp valstybių, kad galioja tūkstančiai įstatymų bei potvarkių, kurių reikia paisyti. Jis nestovėjo eilėje prie muitinių, nerodė savo bagažo, nesitikrino patikros tarnybose. Jis sėdo į lėktuvą ir iškeliavo. Per trumpą laiką apkeliavo pasaulį ir tapo žinomas labiau už įžymiausius pasaulio asmenis. Pasaulinė Sveikatos Organizacija paskelbė pasaulinę pandemiją. Tas naujas žmogaus imuninei sistemai neįprastas virusas kelia pavojų gyvybei ir yra toks grėsmingas, kad vien naujienos apie jį atima iš susibūrusių žmonių saugumo jausmą. Uždaromos sienos, stabdomos kelionės, ribojami žmonių susibūrimai. Judri gatvė, kuria kadaise vaikščiojo daug žmonių tapo apleista ir niūria. Kaip ir prieštvaninio laiko žmonės neįvertino Nojaus žinios apie tvaną, taip ir dabartiniu laikotarpiu daugelis neįvertina laiko ženklų. Vieniems tai išpūstas reikalas, kitiems tai dar vienas iš daugybės, neįprastų, bet nebestebinančių reiškinių.
Dėl ko labiausiai nerimauja žmogus? Nesuklysite sakydami: „Dėl savo saugumo.“ VIII a. iki Kr. didelė ir žiauri kariuomenė įsiveržė į Judėjos žemes. Ji niokojo vieną miestą po kito ir nebuvo pajėgios tautos galėjusios jai pasipriešinti. Ji prisiartino prie Jeruzalės, gabendama mūrinių tvirtovių naikinimo techniką. Jeruzalėje paniką didino žinios apie asirų nepakantų elgesį su užkariautų miestų gyventojais. Tarp Asirijos karių įsiveržusių į Judėją buvo įgudusių lankininkų iš Elamo. Jų strėlės kėlė siaubą. Tuo neramiu laiku atsiskleidė tikras Judos žmonių tikėjimas. Pranašas Izaijas matė kaip dalis Jeruzalėje gyvenančių žmonių sulipa ant stogų ir artėjančių negandų akivaizdoje nusigeria. „…Kas gi nutiko, kad visas sulipai ant stogų… Bet žiūrėkite! Linksmybė ir džiaugsmas! Skerdžiate jaučius ir pjaunate avis, valgote mėsą ir geriate vyną: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“ (Izaijo knyga 22,1.13).
Negerai atrodanti situacija. Regėjime pranašui buvo parodyta kas laukia Jeruzalės miesto gyventojų. Svetimos tautos kariuomenei besiveržiant į miestą Izraelio vadai pabėga iš mūšio lauko, miestiečiai, visuotino sąmyšio akivaizdoje paliekami vieni gintis nuo priešų remiantis savo išmanymą.
„…Tavo žuvusieji — ne kalavijo nukirsti, ne kovoje kritę. Tavo vadai visi drauge pasitraukė, pabėgo toli; visi išlikusieji buvo paimti nelaisvėn, nepaleidę nė strėlės paimti nelaisvėn… Tai siaubo, pralaimėjimo ir sąmyšio metas Regėjimo slėnyje; jis iš Viešpaties, Galybių DIEVO. Mūsų miesto sienos pralaužtos, pagalbos šauksmai aidi tarp kalvų… Derlingieji tavo slėniai pilni vežimų, prieš tavo vartus išrikiuoti raiteliai, Judo gynyba pralaužta…“ (Izaijo knyga 22,2.3.5.7.8)
Nerimauti yra dėl ko. Plintant ligoms, įvykstant dideliems žemės drebėjimams, siaučiant audroms, išsiveržiant ilgai snaudusiems ugnikalniams, visiems gamtos ženklams šaukiant, jog neišvengiamai artėjama prie didelių pokyčių laikmečio, visi raginami susimąstyti apie savo santykius su Dievu. Vykstantys pasaulyje įvykiai yra paskutinis dangaus bandymas atkreipti dėmesį į Biblijos įspėjančią žinią. Sulig šiomis katastrofomis koja kojon žengia amoralumas, nepakantumas Biblijos mokymui, šaipymasis iš Dievo nuostatų, žmogaus religinių tradicijų įtvirtinimas.
Jeigu būtų įmanoma žmonių priemonėmis sulaikyti artėjančių negandų laikotarpį, tai jau seniai būtų buvę padaryta. Kaip ir prieštvaninis pasaulis negalėjo sustabdyti artėjančios pasaulinio mąsto negandos, taip ir neišvengiamai prisiartinsime prie dienų, apie kurias sakysime, geriau jau nebūtume sulaukę jų.
Visus mylintis Dievas išreiškė Savo valią per pranašus. Jis vienintelis atskleidė kaip pasiruošti negandų laikotarpiui. Tuometiniams Jeruzalės gyventojams Dievo žinia neatrodė patraukli, tačiau toje žinioje jaučiamas ir kartėlis, ir nusivylimas, ir meilė žūstantiems. Jeruzalės gyventojai ruošėsi ilgai apgulai ir tvarkė vandens saugyklas.
„ir miesto viduje įtaisėte vandens talpyklą senojo tvenkinio vandeniui telkti. Bet jūs nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją, nepaisėte to, kuris jį seniai pastatė. Tą dieną Viešpats, Galybių DIEVAS, kreipėsi į jus, šaukdamas verkti ir liūdėti, nusiskusti galvas ir vilkėti ašutines.“ (Izaijo knyga 22, 11.12)
Ką reiškia žodžiai: „nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją“? Tai reiškia, kad daugelis Jeruzalės gyventojų neieškojo pagalbos pas Dievą, bet pasitikėjo savo jėgomis. Negandų ir sąmyšio laikotarpyje vienintelis Dievas gali apsaugoti. Jis teikia išminties, kaip pasielgti ir jei paisoma Jo nurodymų, išveda tautą iš krizės.
Kas trukdo žmogui pakelti akis į dangų ir pripažinti Dievą? Atrodo lyg sunkūs svarmenys būtų uždėti žmogui ant sprando ir net mintis apie galvos kėlimą į dangų jam sukelia didelę kančią. Ar Viešpaties žinia mūsų laikmečiui skiriasi nuo anuometinės žinios Jeruzalės gyventojams? Ne. Didžiausias karas vyksta mūsų širdyse. Mintis apie atgailą kartojama visame Naujajame Testamente. Kas nėra kaltas dėl nuodėmių, kuriuos išvardijo pranašas Izaijas arba apaštalas Paulius? Kas gali pasakyti, kad jam nereikia atgailos, nes jis ir taip yra geras? Paulius parašė Korinto krikščionims apie kai kurių tikinčiųjų dvasinį nuopuolį.
„…kad nebūtų nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių, šmeižtų, apkalbų, pasipūtimų, netvarkos, kad, kai vėl atvyksiu, mano Dievas nepažemintų manęs prieš jus ir man netektų apraudoti daugelio, kurie pirmiau buvo nusidėję ir dar nėra atgailavę dėl savo netyrumo, ištvirkavimo ir gašlumo darbų. (2 laiškas korintiečiams 12,20.21)
Mums reikia Viešpaties. Mums reikia Gelbėtojo, Kuris pažįsta visą mūsų trapumą. Geroji naujiena, atgaivinanti ir suteikianti jėgų yra užrašyta Šventąjame Rašte. Jėzus Kristus myli mus ir dangaus šventykloje tarpininkauja dėl mūsų. Jis žino su kuo mes susiduriame ir įvertina mūsų tikėjimą. Viešpaties pažadas išsakytas Sardų bažnyčiai yra skirtas taip pat mums.
“Kadangi tu laikeisi mano paliepimo ištverti, tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.” (Apreiškimų knyga 3,10)
Mes neturime pernelyg nerimauti dėl vykstančių įvykių. Mes turime nerimauti dėl savo nuodėmių. Išdidumas pražudė daugelį žmonių. Viešpats gali išgelbėti tuos, kurie atgailos dvasioje ateina pas Jį. Mes nežinome ką dėl kiekvieno iš mūsų yra numatęs Viešpats, tačiau esame užtikrinti, kad jei Juo tikime, mes su Juo gyvensime amžinai.
Biblija moko, kad Viešpats apsaugo tuos, kurie klauso Jo, tačiau taip pat moko apie tam tikrus Jo planus, kurie mums nesuprantami. Dalis judėjų manė, kad Dievas baudžia nusidėjėlius, o geruosius apsaugo. Ir aišku prie gerųjų kategorijos jie priskirdavo save. Jie vaikščiojo Jeruzalės gatvėmis puoselėdami klaidingą įsitikinimą. Išdidžiai žvelgdami į „didesnius“ nusidėjėlius ir klausydamiesi naujienų apie įvykusias nelaimes jie pritariančiai linguodavo galvomis patys sau sakydami: „Mūsų tai neliečia, nes esame kitokie.“
„Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.“ (Evangelija pagal Luką 13,1-5)
Kas įvyks ateityje? Mes gyvename permainų laikotarpyje. Vienas įvykis po kito skatina mus labiau tyrinėti paskutiniams laikams skirtas Biblijos pranašystes. Visuotiniai sukrėtimai mums liudija, kad greitu metu pasaulis neatpažįstamai pasikeis. Pasaulyje Dievo įsakymai trypiami ir Jo valios nepaisoma. Žmonės kuria savo religiją manydami, kad jų tiesa gali prilygti Dievo tiesai. Laiko ženklai iškalbingai liudija, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus ruošiasi ateiti į Žemę Savo didžioje šlovėje.
Epidemijos laikotarpiu turime elgtis kaip mokoma Šventąjame Rašte. Viešpats saugodamas tautą nuo užkrečiamų ligų įvedė karantiną (Kunigų knyga 13,46) nurodydamas, kad reikia rūpintis artimo sveikata. Pandemijos metu esame atsakingi, kad sukurtume saugią aplinką žmonėms, todėl reikia paisyti sveikų valdžios rekomendacijų ir melsti Viešpaties, kad valdžios žmonėms Jis teiktų išminties priimti tinkamus sprendimus. Tuo pat metu neužmirštame, kad mūsų misija yra skelbti Dievo žodį. Turime išnaudoti visas galimybes, kad Žodį perduotume saugioje aplinkoje. Žmonės turi suprasti vykstančių įvykių reikšmę ir vietoj gyvenimo sąmyšyje turėti galimybę atsigręžti į Dievą.
„Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, — tai VIEŠPATIES žodis, — dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį. Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu.“ (Jeremijo knyga 29,11-12)
Pastorius Valius Eičinas
